Paskutinio pasaulio medžio gelbėjimo operacija prasideda: žiūrim, kas bus toliau! (Foto) ()
Ilgalaikio saugojimo protokolai.
© lizzyliz (Pixabay Content Licence)|https://pixabay.com/photos/tree-hill-vines-vineyard-207584/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ant stataus vulkaninio skardžio Robinsono Kruzo saloje, esančioje maždaug už 420 mylių (apie 675 km) nuo Čilės krantų, prie uolos įsikibęs auga vienintelis medis. Jį vietoje laiko virvės. Tai paskutinis žinomas laukinis Dendroseris neriifolia rūšies individas. Dar XIX amžiaus pabaigoje ši rūšis buvo gana paplitusi.
Dar visai neseniai nė vienos šios genties rūšies sėklos nebuvo saugomos sėklų banke. Dėl šios spragos gamtosaugos istorijoje vienas rečiausių pasaulio medžių liko beveik be jokio apsauginio rezervo.
🌱 Al borde de la extinción, Dendroseris neriifolia sobrevive con un solo ejemplar silvestre conocido en la Isla Robinson Crusoe. Ahora, semillas resguardadas en Kew y nuevas plántulas abren una esperanza para su conservación.
— Ladera Sur 🌎 (@ladera_sur) June 13, 2026
🔗 Más detalles aquí:https://t.co/6Tt6IRhWsi
Paskutinis išlikęs medis
|
Dendroseris neriifolia rūšis natūraliai auga tik Chuano Fernandeso salyne. Šis atokus vulkaninių salų archipelagas plyti prie Čilės krantų. Kadaise medis augo Robinsono Kruzo salos žemumose, kur XIX amžiaus pabaigos botanikai jį aprašė kaip gana plačiai paplitusį. Kai 1980 metais į salą atvyko mokslinė ekspedicija, buvo likę tik septyni iki 5 metrų aukščio medžiai. Šiandien išliko tik vienas, kurį atidžiai stebi Čilės nacionalinės miškų tarnybos (CONAF) reindžeriai.
Jo nykimo priežastys gerai pažįstamos ir viena kitą papildo: buveinių nykimas, invazinės rūšys, ganomi gyvuliai, gaisrai ir istoriniai miškų kirtimai. Rūšis neišnyko dramatiškai vienu metį – ji nyko pamažu, medis po medžio, daugiau nei šimtmetį.
Ir Dendroseris neriifolia nėra vienintelė. Visos 11 Dendroseris genties rūšių susiduria su išlikimo grėsme – problema apima visą gentį.
Pavojingas kopimas dėl saujelės sėklų
Pasiekti paskutinį laukinį medį – jau savaime sudėtinga užduotis. Robinsono Kruzo saloje nėra kelių, kuriais galėtų važiuoti automobiliai. Iki vietos reikia keturias valandas plaukti valtimi, o tada dar dvi valandas kopti akmenuotu vulkaniniu reljefu. Lengvo kelio nėra.
Medis auga ant stataus skardžio. Jo kamieną dabar prilaiko virvės, kad jis nenugriūtų. Ši nedidelė priemonė gali būti vienintelis dalykas, skiriantis rūšį nuo visiško išnykimo laukinėje gamtoje.
Kiekvienų metų kovą, kai subręsta sėklos, Čilės parkų reindžeriai lipa palei kamieną iki žydinčių šakų ir gaudo natūraliai byrančias sėklas tinklais. Tai kruopštus ir fiziškai sunkus darbas atšiaurioje bei pavojingoje vietovėje. Ateityje tokiose vietose sėklų rinkimui gali būti naudojami dronai, tačiau kol kas viskas atliekama rankomis – atsargiai žengiant žingsnį po žingsnio.
Sėklos pirmą kartą pasiekė Tūkstantmečio sėklų banką
Nuo šio skardžio surinktos sėklos nukeliavo iš atokios Ramiojo vandenyno salos į Vakarų Saseksą Anglijoje. Jos pasiekė Kew Wakehurst Tūkstantmečio sėklų banką, o kartu su jomis buvo pasiektas tylus, tačiau reikšmingas istorinis laimėjimas – pirmą kartą istorijoje į sėklų banką pateko bent vienos Dendroseris genties rūšies sėklos.
Mokslininkai rentgeno spinduliais ištyrė 29 sėklas. Dvidešimt penkios jų pasirodė galimai gyvybingos, o septyni daigai dabar sėkmingai auga Kew Wakehurst soduose, leisdami šaknis kontroliuojamoje aplinkoje, toli nuo vulkaninės salos, kur tebestovi jų motininis medis.
Šiuo metu vykdomi daiginimo bandymai ir kuriami ilgalaikio saugojimo protokolai, kad ši genetinė medžiaga išliktų naudinga dar dešimtmečius.
Genetiniai apribojimai ir biologinės kliūtys
Sėklų saugojimas neišsprendžia visų problemų. Kai rūšis sumažėja iki vienintelio individo, genetinis susiaurėjimas, mažas vaisingumas ir giminingas kryžminimasis tampa realiomis grėsmėmis. Jos neišnyksta vien todėl, kad sėklos dabar saugomos banke.
Dendroseris neriifolia gali apsidulkinti pati, todėl turi tam tikrą biologinį lankstumą. Tačiau jei tam tikrą sezoną medis sukrauna mažai žiedų, sėklų derlius vis tiek gali būti nepakankamas.
Sėklų bankai padeda spręsti kitokio pobūdžio problemas. Jie leidžia mokslininkams kontroliuojamomis sąlygomis tirti sėklų dygimo ypatumus, nepriklausant nuo nenuspėjamų laukinės gamtos sąlygų. Daugelio augalų rūšių ramybės būsenos poreikiai vis dar menkai suprantami. Darbas laboratorijoje padeda nustatyti, kokių sąlygų rūšiai iš tiesų reikia augti.
Kaip pažymėjo Tūkstantmečio sėklų banko specialistė Alice Hudson, supratimas, kaip sėklos dygsta, atveria galimybes rūšių sugrąžinimui į gamtą, moksliniams tyrimams ir net būsimų maisto produktų ar vaistų atradimams.
Kelias atgal į Čilę
Kew Wakehurst augantys daigai nėra galutinis tikslas. Jie tėra žingsnis jo link. Mokslininkai tikisi, kad jauni augalai ilgainiui pasieks žydėjimo amžių ir subrandins daugiau sėklų. Tai leistų papildyti sėklų banko atsargas ir sumažinti spaudimą vieninteliam laukiniam medžiui.
Kew sukurti auginimo protokolai turėtų grįžti į Čilę, kur įgytos žinios galėtų padėti vietos gamtosaugininkams vykdyti atkūrimo darbus. Ateityje sėklos ir augalai galėtų papildyti gyvąsias kolekcijas pačioje Čilėje, sukurdami vietinį apsauginį tinklą greta tarptautinio.
Tuomet šios rūšies išlikimas nebepriklausytų vien nuo vienišo medžio, virvėmis pririšto prie skardžio.
Tai, ką mokslininkai išmoks iš šio atvejo, gali būti naudinga ir kitur – tapti praktiniu modeliu skubiai gelbstint itin nykstančias augalų rūšis, kurį kitos komandos galėtų pritaikyti kovodamos dėl kitų, ant išnykimo ribos atsidūrusių augalų išsaugojimo.
