Dėl baltojo gandro šalyje kilo ginčas. „Tai ne vietinis paukštis“ ()
Lietuvoje būtų neįsivaizduojama abejoti baltųjų gandrų buvimu mūsų natūralioje aplinkoje.
© Frank Vassen, CC BY 2.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Ciconia_ciconia_-Mscichy,_Grajewo_County,_Poland-8.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Lietuva yra viena iš pirmaujančių pasaulio šalių pagal šių paukščių skaičių. Tačiau Jungtinė Karalystė tik neseniai sulaukė baltųjų gandrų, todėl šalyje kilo ginčas, ar šie paukščiai turėtų ten būti. Kai kurie mano, kad jie nėra vietinė Britanijos faunos dalis.
Turbūt nėra kitos Europos šalies, kuri taip efektyviai ir tokiu mastu atkurtų prieš šimtmečius prarastą gamtą kaip JK. Tai tikrai gamtos reiškinys.
JK prarado liūto dalį savo natūralios aplinkos ir daugelį rūšių, kurios netgi laikomos įprastomis žemyninėje Europoje, pavyzdžiui, kiaunę. Dabar ji jas sėkmingai atkuria. Britų gamta pradeda panašėti į praėjusių amžių gamtą, ypač Anglijos ir Velso, nes Škotija visada buvo laukinės gamtos prieglobstis Britų salose.
Britų faunos išnykimas nėra pastarųjų metų, net ne pastarųjų dviejų šimtų metų, kai industrializacija ir pramonės era, paprastai laikoma senovės gamtos pasaulio pabaiga, daugiausia prasidėjo Britų salose.
Daugelis britų gyvūnų rūšių iš čia išnyko daug anksčiau. Pavyzdžiui, šernai išnyko XVII amžiuje. Taurieji elniai iš Anglijos ir Velso išnyko XVIII amžiuje, išlikę tik Škotijoje. Tuo pačiu metu britų žemėse išnyko stirnos. Atrodo neįsivaizduojama, bet taip – stirnos tapo išnykusia rūšimi.
|
Kita vertus, sakoma, kad baltieji gandrai JK pasirodė viduramžiais – paskutinis jų istorinis lizdas datuojamas 1416 m. Tai įvyko Šv. Egidijaus katedroje Edinburge, Šimtamečio karo metu.
Svarbus įvykis buvo pirmasis baltųjų gandrų veisimasis Jungtinėje Karalystėje. Tai įvyko 2020 m. gegužės mėn., kai Knepe, Vakarų Sasekse, į pietus nuo Londono, pasirodė pirmieji jaunikliai.
Ši teritorija laikoma laukinės gamtos atkūrimo žmonių pakeistose vietovėse modeliu. Ją sudaro 1400 hektarų nederlingos žemės ūkio paskirties žemės, paverstos tvaria ekosistema. Būtent ten po 604 metų išsirito pirmieji britų gandrai, o kita gandrų pora netoliese esančiame ąžuole užaugino dar tris jauniklius.
Problema ta, kad kai kurie gamtininkai ir istorikai abejoja šia XV amžiaus data kaip tariamu paskutiniu baltųjų gandrų pasirodymu Britų salose. Jie mano, kad tai nebūtinai tiesa, ir jei taip, tai kelia abejonių dėl baltojo gandro ryšio su Britanijos paukščių fauna.
Praėjusį birželį Šiaurės Devone, pietvakarių Anglijoje, į laisvę buvo paleisti 10 baltųjų gandrų, siekiant ilgalaikių pastangų sugrąžinti juos į natūralią buveinę dalį. Taip pat planuojama įkurdinti baltųjų gandrų veisimosi koloniją Eastbrookend užmiesčio parke Londone.
Tuo tarpu, pasak BBC, Jungtinėje Karalystėje atliekami tyrimai apie gandrų poveikį ekosistemoms, kuriose jie ilgą laiką (arba niekada) nebuvo, ir apie žmonių reakciją į šiuos paukščius, nepažįstamus Britanijos padangei.
Vyriausybinė organizacija „Natural England“ teigia, kad nepripažįsta baltųjų gandrų kaip vietinių paukščių. Jos svetainėje teigiama: „Anglijoje Knepe, Vakarų Sasekse, turime klestinčią baltųjų gandrų populiaciją, o kiti projektai aktyviai paleidžia arba planuoja paleisti baltuosius ir juoduosius gandrus. Tačiau šie projektai kelia sudėtingų klausimų. Ar teisėta paleisti gandrus? Ar yra įrodymų, kad kuri nors iš šių rūšių kadaise buvo vietinė rūšis? Ar turėtume paleisti baltuosius gandrus, juoduosius gandrus ir kitas paukščių rūšis į laisvę Anglijoje?“
Bet koks baltųjų gandrų paleidimo į laisvę projektas turėtų atsižvelgti į šio naujo plėšrūno įvedimo poveikį kitoms rūšims siūlomoje paleidimo vietoje.
Organizacija pabrėžia, kad ši problema yra reikšminga, nes 1981 m. Laukinės gamtos ir kaimo įstatymas draudžia paleisti gyvūnus, kurie „nėra nuolatiniai Didžiosios Britanijos laukinės gamtos gyventojai ar reguliarūs lankytojai“.
Ji priduria, kad abi rūšys yra retos archeologiniuose radiniuose ir istoriniuose įrašuose, ir, išskyrus vieną įrašą iš 1416 m., nėra jokių įrodymų apie baltojo gandro buvimą Britų salose istoriniais laikais, o įrodymų apie kitus paukščius yra lengvai prieinama.
Baltasis gandras negalėjo likti nepastebėtas. Todėl nežinoma, ar baltasis ar juodasis gandras kada nors buvo nuolatinis Britanijos perinčių rūšių ar reguliarių migruojančių paukščių buvimas.
Tai svarbu, nes baltojo gandro poveikis aplinkai yra didelis. Tai plėšrūnas, mintantis vabzdžiais, graužikais, kurmiais, ropliais ir varliagyviais. Todėl vyriausybinė agentūra įspėja, kad bet koks baltųjų gandrų paleidimo į laisvę projektas turėtų atsižvelgti tiek į šio naujo plėšrūno įvedimo poveikį kitoms rūšims siūlomoje paleidimo vietoje, tiek į buveinės gebėjimą ilgalaikėje perspektyvoje patenkinti paleistų gandrų poreikius.
Be to, bet kokiam baltųjų gandrų paleidimui į saugomą teritoriją greičiausiai reikės „Natural England“ sutikimo.
Britai nori būti atsargūs ir nepadaryti ekologinės žalos introdukuodami išnykusias arba tariamai išnykusias rūšis. Jie turi patirties šioje srityje, juk bebrų reintrodukcija buvo atlikta po kruopštaus tyrimo, atlikto daugiau nei prieš dešimtmetį.
.jpg)
