Kinija jau pasodino 66 milijardus medžių. Jos miškai elgiasi kitaip nei natūralūs ()
Tarptautinė komanda nusprendė patikrinti, kaip naujai sukurti miškai reaguoja į besikeičiančias klimato sąlygas.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Didžiausia pasaulyje miškų veisimo programa jau dešimtmečius keičia šiaurės Kinijos kraštovaizdį. Ir už tai kinai nusipelno didžiulių plojimų. Vykdant projektą, žinomą kaip „Didžioji žalioji siena“, iki šiol pasodinta apie 66 milijardai medžių, ir visa tai tam, kad būtų kovojama su dykumėjimu bei ribojami smėlio audrų padariniai. Tačiau moksliniai tyrimai rodo dar kai ką įdomesnio: tokie dirbtinai kuriami miškai elgiasi kitaip nei visiškai natūralūs. Skirtumai išryškėja jau pačioje pradžioje, nes jie auga... greičiau. O kuo toliau į mišką (hehe), tuo įdomiau.
Tyrėjai teigia, kad šie dirbtiniai želdiniai funkcionuoja kitaip ir nėra visiškas natūraliai egzistuojančių miškų atitikmuo. Tačiau prieš pereidami prie detalių aptarimo, prisiminkime pagrindus. Projektas prasidėjo 1978 metais ir buvo didžiulės aplinkos apsaugos programos, apimančios šiaurinius Kinijos regionus, dalis. Numatoma, kad žalioji juosta drieksis tūkstančius kilometrų. Kinai nori baigti medžių sodinimo darbus apie 2050 metus. Pagrindinis tikslas – sustabdyti Gobio ir Taklamakano dykumų plėtrą, pagerinti dirvožemio kokybę bei sumažinti niokojančių dulkių audrų, siaubiančių miestus ir žemės ūkio teritorijas, skaičių. Dėl daugelį metų trunkančio miškų veisimo apželdintų teritorijų plotas gerokai išaugo, todėl šis projektas tapo didžiausia tokio pobūdžio programa istorijoje.
|
Tarptautinė komanda nusprendė patikrinti, kaip naujai sukurti miškai reaguoja į besikeičiančias klimato sąlygas. Analizuodami palydovinius duomenis ir pastarųjų kelių dešimtmečių medžių augimo matavimus, tyrėjai nustatė, kad žmogaus pasodinti medžiai savo augimo tempą didina greičiau nei natūralių miškų medžiai. Tyrimo autorių teigimu, tai gali lemti stipresnė reakcija į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Didesnis CO2 kiekis veikia kaip papildomas kuro šaltinis fotosintezės procesui, leidžiantis augalams greičiau auginti biomasę. Tačiau greitesnis augimas nereiškia, kad dirbtinai kuriami miškai yra identiški natūralioms ekosistemoms. Daugelį jų sudaro plantacijos, kuriose viena ar kelios medžių rūšys sodinamos taisyklingomis eilėmis. Tokie želdiniai efektyviai suriša anglies dioksidą ir riboja dirvožemio eroziją, tačiau biologinės įvairovės požiūriu jie gerokai nusileidžia natūraliems miškams. Dėl natūralių procesų atsiradusiuose miškuose aptinkama kur kas daugiau augalų, grybų ir gyvūnų rūšių, o jų tarpusavio priklausomybė sukuria stabilesnę ekosistemą.
Šio tyrimo autoriai pabrėžia, kad skirtumai taip pat susiję su tuo, kaip reaguojama į klimato kaitą. Natūralūs miškai vystėsi šimtus, o dažnai ir tūkstančius metų, todėl juos sudaro įvairaus amžiaus ir daugybės rūšių medžiai, turintys skirtingus aplinkosauginius reikalavimus. Dėl to jie geriau susidoroja su sausromis, ligomis ar kenkėjų atakomis. Žmogus, priešingai, kuria plantacijas, kurios šiuo atžvilgiu yra mažiau atsparios, nes vienos rūšies dominavimas gali padidinti greito ligų plitimo arba masinio medžių nykimo riziką.
Žinoma, tai nereiškia, kad gauti rezultatai paneigia didelių miškų veisimo programų prasmę. Priešingai: jie rodo, kad tai atneša apčiuopiamą naudą klimatui ir veiksmingai padidina anglies dioksido absorbciją iš atmosferos. Nepaisant to, reikėtų atsiminti, kad didžiulio medžių kiekio pasodinimas nereiškia natūralaus miško atkūrimo. Norint atkurti visavertes ekosistemas, būtina atsižvelgti į vietines rūšis ir sudaryti sąlygas, palankias natūraliems atsinaujinimo procesams.
