8000 kilometrų gyva siena prieš visišką pražūtį: ambicingiausias žmonijos planas atsidūrė ant žlugimo ribos ()
Projektas prasidėjo 2007 metais, o kaip jo įgyvendinimas atrodo praėjus beveik dviem dešimtmečiams?
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žmonija stengiasi stabdyti dykumėjimą įvairiais būdais, o tarp žinomiausių pirmiausia galime paminėti žaliųjų medžių sienų kūrimą. Ryškiausias šios idėjos pavyzdys yra jau dešimtmečius Kinijoje vykdomas projektas. Tuo pačiu keliu pasuko ir Afrikos gyventojai, kurie taip pat nusprendė sukurti tokią natūralią užtvarą. Projektas prasidėjo 2007 metais, o kaip jo įgyvendinimas atrodo praėjus beveik dviem dešimtmečiams?
Užmojai tikrai buvo ambicingi: daugiau nei aštuoni tūkstančiai kilometrų ilgio, vienuolika valstybių ir sunkiai įveikiamas tikslas. Afrikos Didžiosios žaliosios sienos projektas turi sustabdyti progresuojantį Sahelio regiono dykumėjimą, grąžinti gyvybę nualintoms teritorijoms ir pagerinti milijonų žmonių gyvenimo sąlygas. Nors ši iniciatyva daugelyje vietų jau davė apčiuopiamų rezultatų, ekspertai įspėja, kad be kur kas didesnio finansavimo ir geresnės koordinacijos iki 2030 metų gali nepavykti pasiekti numatytų rezultatų.
|
„Didžiosios žaliosios sienos“ (Great Green Wall) projektas – tai Afrikos Sąjungos dedamų pastangų vaisius. Iš pradžių planuota sukurti medžių juostą, besidriekiančią nuo Senegalo prie Atlanto vandenyno iki Džibučio prie Raudonosios jūros. Ilgainiui koncepcija buvo išplėsta. Šiandien kalbama ne tik apie medžių sodinimą, bet ir apie visapusišką nualintų ekosistemų atkūrimą, miškų, žolynų ir šlapynių atgaivinimą bei tvaresnių žemėtvarkos metodų diegimą.
Ambicijos? Milžiniškos. Iki šio dešimtmečio pabaigos projekte dalyvaujančios valstybės nori atkurti 100 milijonų hektarų nualintų žemių, sukaupti 250 milijonų tonų anglies dioksido ir sukurti net 10 milijonų darbo vietų, susijusių su žaliąja ekonomika. Sahelio regionui, kuris yra vienas labiausiai pažeidžiamų klimato kaitos padarinių pasaulyje, tai reikštų ne tik aplinkos būklės pagerėjimą, bet ir didesnį aprūpinimo maistu saugumą bei skurdo ar migracijos sumažėjimą. Nepaisant šių užmojų, projekto įgyvendinimas vyksta kur kas lėčiau, nei tikėtasi. Remiantis Jungtinių Tautų ar su dykumėjimu kovojančių ekspertų pateikiamais duomenimis, iki šiol pavyko atkurti apie 30 milijonų hektarų teritorijų, tai yra nepilną trečdalį suplanuoto tikslo. Tai reiškia, kad esant dabartiniam tempui, pasiekti numatytus rezultatus iki 2030 metų bus labai sunku.
Iš kur kyla šios komplikacijos? Pagrindinė problema vis dar yra finansų trūkumas. Nors tarptautinėse konferencijose buvo pažadėta milijardinė parama šiai iniciatyvai, didelė dalis deklaruotų lėšų dar nepasiekė projektą įgyvendinančių šalių. Papildomas iššūkis – ginkluoti konfliktai, politinis nestabilumas ir to nulemti logistiniai sunkumai kai kuriose Sahelio valstybėse, trukdantys vykdyti ilgalaikius darbus vietoje.
Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad pati tokios medžių sienos idėja yra didelis supaprastinimas. Daugelyje vietų naujų medžių sodinimas nėra pats geriausias sprendimas. Kur kas veiksmingesnis pasirodo esąs natūralios augmenijos atkūrimas, dirvožemio regeneracija ir parama vietos bendruomenėms atkuriant tradicines ūkininkavimo sistemas. Taip padidinamas teritorijų atsparumas sausroms, pagerėja dirvožemio kokybė ir sulaikomas didesnis vandens kiekis.
Tuo tarpu projekto rezultatai yra labai nevienodi. Dalyje regionų pavyko gerokai pagerinti aplinkos būklę ir padidinti žemės ūkio produktyvumą, o kitur pažanga išlieka nedidelė. Naujausios analizės leidžia daryti prielaidą, kad žemės naudojimo būdų pokyčiai skiriasi priklausomai nuo šalies, o veiksmų efektyvumas pirmiausia priklauso nuo vietos klimato sąlygų ir valdymo kokybės. Ar to pakaks užsibrėžtiems tikslams pasiekti?
