Oi. Mes tikrai nenorėjom, bet panašu, sugadinome planetą. Gal galime kaip nors ją pataisyti?

Bet pirmiausiai patikrinkime potencialą. 2008 m. Lentonas ir Nemas Vaughanas iš Rytų Anglijos universiteto Norwiche, JK, sudėjo įvairių modelių rezultatus, norėdami įvertinti keleto pasiūlymų potencialią aušinimo galią. „Mintis tai atlikti kilo dėl frustracijos,“ paaiškina Lentonas. „Buvau pernelyg daug pristatymų, kur žmonės gindavo savo technologijas ir numodavo ranka į svarstymus ar „tas buvo efektyvesnis už aną“.“

Pasirodė, kad daugelio schemų atveju poveikis būtų nedidelis. Pavyzdžiui, stogų ir kelių nubalinimo, turinčio atspindėti daugiau saulės šviesos, idėja. Netgi optimistiškais vertinimais, jie sugebėtų atspindėti vos 0,15 W/m² – švelniai tariant, kuklus indėlis į Žemės šilumos balanso atstatymą.

Jūrų tręšimo planas atrodo daugiau žadantis. Planktonas augimui naudoja CO₂ ir kartais jų žuvę kūneliai nugrimzta į jūros dugną ir ten palaidojami, taip užrakindami sugertą anglį. Pridedant trūkstamų medžiagų, šiuo atveju – geležies, suaktyvinamas planktono augimas. Lentonas ir Vaughanas apskaičiavo, kad iki amžiaus pabaigos taip šilumos balansą būtų galima pagerinti 0,2 W/m². Praverstų, bet perversmo nepadarytų. Vėlgi, tai yra geriausio atvejo skaičiavimas – nuodugniau išstudijavus procesą, šis vertinimas gali ryškiai sumenkti.

Daugelis kitų pasiūlymų, pavyzdžiui, okeano srovių greitesnio gramzdinimo, taip spartinant anglies pernešimą į okeano gelmes, yra dar ribotesni. Bet dvi schemos pasižymi dideliu potencialu ir santykiniu įgyvendinamumu. Abi susijusios su pavėsiu.

Viena idėja yra jūros debesų balinimas, konkrečiau – žemųjų, plokščiųjų sluoksninių debesų, dengiančių didelius dangaus plotus. Pasaulio okeanuose išsibarstę laivai purkštų smulkią jūros vandens miglą į orą. Tapdamos kondensacijos branduoliais, druskos dalelės turėtų skatinti vandens lašelius formuoti debesis. Kadangi kubiniame metre bus daugiau lašelių, šie debesys turėtų būti baltesni, nei įprasti ir atspindėti daugiau šviesos. Potencialiai tai galėtų kompensuoti visą pašiltėjimą dėl CO₂ padvigubėjimo.

Debesų balinimas turi savo stipriąją pusę, nes čia nenaudojami jokie kenksmingi chemikalai. Bet kondensacijos branduolių susidarymo debesyse mechanizmas nėra gerai išstudijuotas, tad būdas gali ir neveikti taip gerai, kaip teigia jo šalininkai, o vien vandenynų vėsinimas gali sutrikdyti vietinį klimatą. Šiais metais publikuotoje studijoje teigiama, kad debesų sudarymas virš Ramiojo vandenyno gali pakeisti lietaus režimą, kaip tai daro ir niokojantis La Niña orų fenomenas.

Kitas rimtas pretendentas yra senas: pripildyti atmosferą smulkiomis dalelėmis. Tiesą sakant, mes tai jau darome. Dėl taršos sieros dioksidu, susidaro smulkučiai sieros rūgšties lašeliai, jau dabar atspindintys maždaug 0,4 W/m² šilumos. Bet SO₂ iš gaisrų ir fabrikų atmosferoje nelieka ilgam, tad jo poveikis ribotas. Tačiau jei sulfatai pakyla aukštai į stratosferą, jie ten lieka keletą metų, tad aušinimo poveikis daug didesnis. To įrodymas – pakankamai galingi vulkanų išsiveržimai, kai SO₂ atsiduria stratosferoje. 1991 metų Pinatubo ugnikalnio išsiveržimas Filipinuose, atvėsino planetą 0,5 °C kitus porą metų.

Įkandama kaina

Norint atsverti padvigubėjusio CO₂ kiekio poveikį, tektų kasmet į stratosferą pakelti iki 5 milijonų tonų SO₂. Pasak Justino McClellano iš Aurora Flight Sciences kompanijos, įsikūrusios Kembridže, Masačiusetso valstijoje, kurio komanda įvertino keletą sulfatų pristatymo būdų, tai kainuotų apie 10 mlrd. dolerių kasmet. Palyginus su pasaulinio atšilimo sukeliamais milžiniškais kaštais ir pasekmėmis, tai yra pigiau grybo. Vien pakilęs jūros lygis praris miestų ir dirbamų žemių už daug trilijonų dolerių.

Deja, sulfatų purškimas vargiai sulėtintų jūros plėtimąsi. Sulfatų lašeliai nesilaiko atmosferoje virš poliarinių regionų taip ilgai, kaip tropikuose, tad toks ašigalių aušinimas mažiau efektyvus. Todėl, netgi jei aerozolių injekcijos numuštų pasaulinę temperatūrą iki XIX a. lygio, ašigaliuose nebūtų taip vėsu ir ledo kepurės tebetirptų. To gali būti negana, norint išvengti tokios katastrofos, kokia būtų Vakarų Antarkties ledo skydo sunykimas, kuris pakeltų jūros lygį daugiau, nei 3 metrais.

Neaišku, ar kitoks reflektorius, tarkime, kietos metalo dalelės ar maži balionai būtų geriau. Dujų pumpavimas yra nepalyginamai paprastesnis ir pigesnis būdas, tad daugelis tyrimų sutelkti į sulfatus.

Kol pajūrio lygumos ir miestai skęsta, likusi planetos dalis gali išdžiūti. Dėl bet kokio šešėlio mažiau saulės šviesos pasieks jūros paviršių, tad sumažės ir garavimas. Kol kas taršą sulfatais kompensuoja atšilimas, didinantis garavimą. Bet jei tokiu būdu sugrąžintume temperatūrą į priešindustrinės eros lygį, dramatiškai sumažėtų kritulių. To galima išvengti, nenumušant temperatūros taip smarkiai – bet tada ledynai tirptų sparčiau.

Pasak klimato modelių, pavėsiai taip pat pragaištingai veiktų regionus. Jeigu jie sutrikdytų musonus, tai galėtų sukelti nuolatinį badą milijardams. „Arba, tarkime, pakeistumėte atmosferos srautų, maitinančių drėgme Amazonės atogrąžų miškus, cirkuliaciją“ sako Timas Palmeris iš Oksfordo universiteto. „Taip galima Amazonę paversti dykuma.“

2010 metais Mylesas Allenas su kolegomis iš Oksfordo universiteto tyrė skirtingų stratosferos pritemdymų lygių poveikį, naudodami detalų klimato modelį. Jie išsiaiškino, kad nėra visus tenkinančio sprendimo. Aerozolių kiekis, kuris grąžintų Kinijai patogią priešindustrinę temperatūrą ir lietus, per daug atvėsintų Indiją.

Arba gal atvirkščiai. Klimato modelių rezultatai gana gerai sutampa, kalbant apie globalų pavėsių poveikį, bet pateikia skirtingus regioninių klimatų paveikslus.

Taip gali būti dėl skirtinguose tyrimuose naudojamų skirtingų pradinių duomenų ir prielaidų. Arba tai gali būti dėl egzistuojančių klimato modelių ribotumo. Jiems tobulėjant, regioninės prognozės gali pradėti sutapti, suteikdamos daugiau pasitikėjimo.

Tačiau kai kurių regioninį klimatą veikiančių faktorių numatyti neina iš principo. Kiek atogrąžų miškų žaliuos po 100 metų? Kiek sumažės emisijos, jei išvis sumažės? Kaip reaguos ekosistemos? Todėl niekada negalime būti 100 procentų tikri, kad kažkuri konkreti schema suteiks trokštamus rezultatus.

Dėl to bet koks šviesos sumažinimo planas yra labai rizikingas. Jei pasirodys, kad tai turi kokių nors siaubingų pasekmių ir staiga nustotume tiekti sulfatus ar balinti debesis, planeta per keletą metų labai greitai sušiltų. Toks staigus pasikeitimas būtų dar žalingesnis, nei laipsniškas atšilimas iki tokio paties lygio, nes žmonės ir laukinė gamta nespėtų adaptuotis. „Statymai išaugtų,“ pastebi Lentonas. Ir jei imtumėmės sulfatų, gali prisireikti kitokios GI, pavyzdžiui, plunksninių debesų sudarymo (žr. „Jokių debesėlių“) ašigalių atvėsinimui, išrašant planetai ne vieną, o du pavojingus vaistus.

Tad, užuot blokavę saulės šviesą, gal turėtume imtis tikrosios problemos priežasties ir aktyviai šalinti CO₂ iš oro. Koncentruotos dujos tada galėtų būti pumpuojamos į požeminius išnaudotų gamtinių dujų ir naftos rezervuarus. Bet niekas tokiam užsiėmimui nesukūrė efektyvaus metodo. „Sudėtinga stengtis sugaudyti labai išsklaidytas dujas, – tai yra brangiau, nei surinkti iš koncentruotų šaltinių, pavyzdžiui, elektrinių,“ sako Lentonas.

Su egzistuojančiomis technologijomis, nėra realistiškos perspektyvos laiku sugaudyti visą papildomai išskiriamą CO₂, kad būtų užkirstas kelias tolesnei klimato kaitai. Netgi didžiulės pramoninio lygio pastangos truktų šimtmečius ir kuo ilgiau CO₂ emisijos augs, tuo bus didesnis iššūkis.

Užuot padengę planetą anglį ryjančia mašinerija, gal paspartinkime CO₂ reakciją su silikatinėmis uolienomis? Per milijonus metų šis dūlėjimo procesas, sugeria didžiulius CO₂ kiekius, kuris galiausiai vėl paleidžiamas į atmosferą per vulkanus. Bet norint susitvarkyti vos su vienų metų emisijomis, tektų sutrinti bent 7 kubinius kilometrus uolienos ir paskleisti ją taip plonai, kad padengtų keletą sausumos ploto procentų.Tad šis procesas mūsų irgi neišgelbės.

O gal pakeiskime žemės naudojimą ir žemės ūkį, kad būtų sugaudoma daugiau anglies? Paprasčiausias medžių sodinimas išlieka geru dalyku, nors geografiniai veiksniai riboją šio būdo potencialą iki maždaug 0,5 W/m², ir ši visa anglis gali vėl atsidurti atmosferoje, jei planetai šylant, miškai žūtų ar sudegtų.

Anglies užrakinimas

Vienas būdas užrakinti augaluose saugomą anglį yra paversti juos medžio anglimi – bioanglimi – ir užkasti. Kitas būdas – deginti elektrinėse, aprūpintose anglies gaudymo technologija. Šioms idėjoms reikia žemės, tad jos konkuruotų su maisto gamyba. Šiemet Lentonas paskaičiavo, kad iki 2050 metų tai suteiktų naudingus 0,3 W/m² – bet, tik jei padidinsime ūkininkavimo efektyvumą ir mažiau valgysime daug žemės plotų naudojančios ir metaną raugėjančios mėsos. Kol kas mėsos suvartojimas auga, o tuo tarpu žemės ūkio kultūrų gamyba jau kenčia nuo ekstremalių oro sąlygų ir vandens stygiaus, tad tai atrodytų optimistiškai nebent šioje srityje įvyktų proveržis, pavyzdžiui, genetiškai pakeičiant augalus, kad šie sugertų daugiau saulės energijos.

Tad anglies gaudymo schemos, geriausiu atveju, gali sulėtinti šilimą per ateinantį šimtmetį. O jeigu jos bus įgyvendinamos, kaip emisijų mažinimo alternatyvos – pavyzdžiui, siekiant užsidirbti anglies emisijos kreditų, kuriuos paskui galima parduoti norintiems išskirti daugiau CO₂ – nepasieks netgi to.

Nebus naudos iš šių schemų ir tada, jei artinamės prie lūžio taško, pavyzdžiui masinio miškų žuvimo, milžiniško metano kiekio išsilaisvinimo iš amžinojo įšalo ar Vakarų Antarkties ledo skydo nuslinkimo. Tad gal verčiau patausoti galingas, bet rizikingas schemas, pavyzdžiui, sulfatų purškimą, blogiausiam atvejui? Galbūt. Bet Lentonas, padėjęs savo 2008 m. darbe nustatyti negrįžtamų pokyčių taško požymius, nusiteikęs skeptiškai. „Žmonės sako, kad dėl to turime laikyti saulės spinduliavimo atspindėjimą atsargoje, bet jie neįrodo, kad galima pastebėti ankstyvus negrįžtamų pokyčių ženklus ir įgyvendinti planus laiku, ar to, jog šios schemos nesukels kitų negrįžtamų pokyčių,“ pastebi jis.

Jei lauksime iki paskutinės minutės, gali būti per vėlu užkirsti kelią klimato chaosui. „Nederėtų manyti, kad tai stebuklingas mygtukas, kurį galima paspausti, jei reikalai slysta iš kontrolės – gali paaiškėti, jog tai košmaras,“ pastebi Palmeris. Ir net jeigu vykdytume kondensacijos branduolių spinduliavimo atspindėjimo schemą, beveik visi klimatologai sutaria, kad reikėtų agresyviai mažinti emisijas.

Yra keletas nepritariančių. Peteris Coxas iš Ekseterio universiteto nurodo, kad didesnis CO₂ kiekis skatina kai kurių augalų augimą ir mažina vandens nuostolius, nes tada augalai trumpiau laiko atviras poras. Tad, jei galėtume turėti aukštesnį CO₂ lygį be globalinio atšilimo atnešamų sausrų, potvynių, audrų ir augimą stabdančių karščių, maisto gamyba paaugtų. Galbūt galėtume tai pasiekti su spinduliavimo priedanga. „Kalbant apie mums labiausiai rūpimus dalykus, tai galėtų būti geresnis pasirinkimas, nei įprastiniai sprendimai,“ sako Coxas. Tačiau tokioje vėsios, bet kupinos angliarūgštės ateities perspektyvoje glūdi bauginantys pavojai, tad Coxas tik siūlo turėti šį pasiūlymą mintyse.

Galiausiai, didžiausia bet kokių drastiškų GI sprendimų kliūtimi gali tapti politikai. „Negalima vykdyti konkuruojančių GI programų, turi būti viena,“ sako Allenas. „Tad orą turėtų lemti kažkokia aukštesnio lygio tarptautinė organizacija.“

Sutarimo pasiekimas gali būti praktiškai neįmanomas, nes skirtingos šalys turės skirtingus prioritetus. Kai kurias labiausiai neramina jūros lygio kilimas, kitas – pats karštis ar kintantis kritulių pasiskirstymas. Ir imant Kioto protokolą kaip pavyzdį, jei koks nors susitarimas galiausiai būtų pasiektas tai gali būti toli gražu ne tai, ko iš tiesų reikia.

Tačiau tarptautinio sutarimo reikėtų tik didelėms priedangos idėjoms, galinčioms sukelti globalinius pavojus. Niekas nestabdo atskirų asmenų, institucijų ar šalių nuo anglies laidojimo ir dvideginio mažinimo planų įgyvendinimo. Tai gali atrodyti labai banalu, lyginant su blizgančiais kosminiais veidrodžiais, bet kol kas saugiausius geoinžinerijos įrankius rastume ūkyje.