Mūsų požiūriu, gyvybės pirminis pradas buvo informacija, tikriau, polimeras, kurio skirtingų sudėtinių dalių seka tapo informacija, kartu randantis jos raiškos sistemai ir produktui. Mūsų kalbamu atveju tai – RNR arba DNR, nukleotidų seka – informacija, tRNR, nešančios aminorūgštis, jų jungimasis į polipeptidus – raiška, veiklus baltymas – raiškos produktas.

Kartu radosi šią sistemą aptarnaujanti medžiagų apykaita. Saulės šviesa ir jungčių energija molekulių sąveikos metu lėmė jungimosi ir skilimo reakcijas. Aplinka maitino anksčiau minėtus kamuolėlius paprastais junginiais, kurie buvo panaudojami stambių junginių ir struktūrų darymuisi. Mažieji junginiai nesunkiai skverbėsi į pūslelės vidų, tarsi maitindami besidalijančią ir nuolatos reikalaujančią maisto ląstelę. Be šio, radosi ir kitas reiškinys – pirminės ląstelės susiliedavo. Vienais atvejais susiliejusios tapdavo dvigubo genomo ląstelėmis, kitais – viena iš susiliejusių suvirškindavo kitą ardydama molekules ar struktūras ir panaudodama kaip mitybinę medžiagą savo statybai. Ši savybė yra ypač svarbi, nes jau pirminėse ir dabartinėse pirmuonių ląstelėse šis vyksmas išliko kaip svarbus maitinimosi būdas, pvz., gaudant bakterijas (fagocitozė) ir jas suvirškinant.

Gaunant gatavas molekules ar jų junginius plius-evoliucija ėmė kurti struktūras, sugebančias ardyti sudėtingas (kitas) gyvybines struktūras (organizmus) ir paruošti, lyg iš pusfabrikačių, tinkamas šiai ląstelei-organizmui molekules – aminorūgštis, nukleotidus, polisacharidus ir kitas. Atsiradus daugialąsčiams raidos metu kaupėsi tai sugebančių ląstelių grupės, kurios vėlesnės evoliucijos eigoje sudarė struktūras, organus ir jų veikloje dalyvaujančius audinius ir reguliuojančias genetines, nervines, humoralines sistemas. Medžiagų apykaitos tipas evoliucijoje tapo negrįžtamas, mitybos šaltiniai – nekeičiami, evoliucija atrinko ir genetiškai įtvirtino šį savitą būdą organizmo struktūroje. Aktyvios maisto paieškos pagal apykaitos tipą vertė naudoti kitus jau negyvus ir dar gyvus organizmus. Augalai netiesiogiai panaudoja kitus organizmus, jau suirusius ar mikroorganizmų suardytus iki azoto ar anglies junginių, kuriuos jau gali pasisavinti arba gali naudoti kitą augalą savo mitybai, kaip parazitas.

Daugialąsčiai gyvūnai evoliucijos kelyje keitė pasyvų vienaląsčių susiliejimą aktyvia kitų gyvūnų ar augalų negyvų ar gyvų paieška maistui. Taip mitybos tipas nulėmė sugyvenimo formas ir tampriai susijusią organizmų evoliuciją.

Prisiminkime, kad Žemė yra laisva erdvėje ir kartu tos tuštumos uždaryta į nepralaužiamą kiautą. Mainai su kaimynais Saulės sistemoje ar už jos ribų su Visata vyksta labai ribotai. Visa kas vyksta Žemėje, vyksta tame kiaute – niekas neįeina ir niekas nedingsta. Gyvybė, fizikinių ir cheminių vyksmų produktas, atsidūrė labai keblioje būklėje: visiškai nauja kokybė nepridedant nieko naujo, išskyrus šviesą ir vienos kitos kometos ir asteroido bumbtelėjimą. Tokioje šąlančioje planetoje, kaip pradžiamokslio knygoje, atėję iš TEN veikiantys fizikos ir chemijos dėsniai įsuko savaiminio kūrimosi aktą, atsigaminantį, atsinaujinantį ir sudėtingėjantį. Ar TAI (gyvybė) buvo būtinas, privalomas vyksmas? (O gal galėjo neatsirasti, neatsinaujinti, pagaliau nebūti Didžiojo Sprogimo?). Dabar veikia užprogramuotas gyvybės ratas rūšies viduje ir tarp rūšių – ratas plačiąja prasme. Kaip daugėti, atsinaujinti ir keistis nepridedant NIEKO naujo iš išorės?

Pabandykime sugretinti gyvybės medį su medžiagų apykaitos ratu. Bene vienintelės bakterijos, vadinamos prototrofais, sudėtingus junginius – aminorūgštis, nukleotidus ir kitus, sintetinasi pačios iš nesudėtingų anglies, azoto, fosforo junginių, kurie yra kitų organizmų apykaitos produktai arba, kaip matėme pradžioje, radosi dėl gamtos veiksnių veiklos. Jau bakterijų pasaulyje aktyvus dauginimasis buvo lydimas individų žūties – gyvenimas ir žūtis buvo (ir yra) aplinkos reguliuojami taip teikiant ląstelėms reikalingas žaliavas. Jau šiame lygmenyje galima matyti, kad vienų išgyvenimui panaudojamos kitos ląstelės. Sintezę de novo atlieka aplinka, pati gamta, o gyvybė susirinko pati, pagal tuos pačius gamtos dėsnius. Tik keista pati pradžia – tarsi nuspaudus mygtuką, laikantį gyvybės raiškos spyruoklę – amžiną (kol kas) atsigaminimą, dauginimąsi, keitimąsi: sintezė–gyvybė–irimas ir vėl sintezė–gyvybė–irimas ir t. t.

Ryškėja bene svarbiausias evoliucijos bruožas – gyvybė išgyvena tik tam tinkamoje aplinkoje. Kopiant gyvybės medžiu randame vis naujas, kitokias gyvybės formas, kurios skiriasi dauginimosi būdu ir gyvenamąja aplinka, pasirenkant tokią, kurioje būtų mitybos šaltiniai – gyvų ar žuvusių organizmų, taip sudarydamos vieningą sistemą. Pokyčiai, galėję duoti pradžią naujai medžio šakai, tapo evoliucijos faktu tik atitinkamai pasikeitus visai mitybos sistemai. Nauja forma tapo vyraujančia, tačiau evoliucija palikdavo nepakitusių senųjų formų (tarsi uodega). Kartu radosi bendrasis dėsnis, primenantis dantyto laikrodžio ratuko veikimą: nauja forma savo pokyčiais tapo negrįžtama, judėjimas galimas tik geresnio prisitaikymo kryptimi (mitybos, dauginimosi būdai), palikta uodega – nepakitusi populiacijos dalis – arba išnykdavo, arba sugebėdavo išgyventi naujose sąlygose. Dabartiniame gyvybės medyje matoma formų įvairovė, bet paliekant nepakitusius esminius dauginimosi ir mitybos vyksmus.

Iš čia išvada – keičiasi ne tik organizmas, bet ir jo gyvenamoji aplinka, evoliucionuoja kartu visa ekosistema (E. Lekevičius). Ryškėja populiacijų priklausomybės savitoji kova: populiacijos gyvena viena kitos sąskaita, bet nesunaikina viena kitos, vyksta savotiškas populiacijų gausumo bangavimas. Atranka paskirstė populiacijų sugyvenimo priklausomumo būdus sintezė–ardymas– sintezė. Kiekvienas vyksmas šioje kaitoje yra (tapdavo) išgyvenimo šaltiniu savitai populiacijai, nuo jos priklauso kitas (ardymas ar sintezė) gyvybės raiškos šuolis.

Kokia bebūtų gyvybės forma jos buvimą-tęstinumą lemia šie veiksniai: mityba, gyvenimo aplinka, dauginimasis (poros paieška, palikuonių išgyvenimas). Šie veiksniai yra labai retai patiekiami aplinkoje laisvai prieinami, nebent po vieną, bet ne visi būtinieji kartu. Dažniausiai kiekvienam veiksmui reikalingos didesnės ar mažesnės pastangos pažeidžiant kitų gyvųjų organizmų buvimą: panaudojami maistui (pav., augalai – gyvūnų mitybai), išstumiami iš aplinkos, kova su savo gentainiais dėl poravimosi partnerių. Galioja Gamtos taisyklė – nugali stipriausias.

Taip jau nuo pat pirmųjų gyvybės žingsnių individų santykiuose matome tai, ką dabar pavadintumėm agresija. Žmogiškąja prasme tai būtų neigiamas poveikis kitam. O kaip su gyvybe? Čia yra gana „fariziejiška“ būsena: vienos gyvybės palaikymui paaukojama kita gyvybė, konkuruojama dėl vietos, dauginimosi ir maisto. Kurdama įvairias gyvybės formas evoliucija įtvirtino kiekvienai savitą gyvenimo vietą, dauginimosi būdą ir mitybos šaltinį. Keista, bet gyvybės evoliucija vyko tarsi padiktuota Krylovo pasakėčios „Vilkas ir ėriukas“ pagrindinės vilko nuostatos:“ Tu kaltas tuo, kad mane ėsti spiria…“

Kiekvienas organizmas priklauso savai aplinkai, tenkinančiai jo reikmes, tad ir evoliucijos žingsnis reiškia ne tik individo kitimą, bet kartu ir jo gyvenimo aplinkos ir būdo kitimą. Reiškia, evoliucionuoja ne individas, bet visa biocenozė, kurioje individas gyvena. Pakitus tik vienai dedamajai, biocenozė ir individas – populiacija žūtų. Gyvenimas biocenozėje diktuoja savas sąlygas: veržimąsi išgyventi nuo bakterijų (žuvusiųjų ardymas ir panaudojimas) ir augalų iki žinduolių ir žmogaus. Šio atveju varžomasi dėl maisto šaltinio, bet yra ir varžymasis dėl poravimosi, dauginimosi, renkantis vietą ir tinkamesnį partnerį.

Vartoju žodį varžymasis, nors mokslinėje literatūroje vartojamas žodis agresija. Ar tai keičia esmę? Galima ginčytis dėl priimtų terminų grobuonis, plėšrūnas, auka (angl. predator, victim), nors šalia yra terminas žolėdžiai, maitėdžiai. Ar nebūtų tiksliau pavadinti gyviaėdžiai. Pasiūlius šį terminą prof. Kazlauskui, jis nesutiko. Bet juk plėšrūnai – suliteratūrintas mūsų vaizduotės papuoštas terminas, matant liūtą, draskantį stirną, arba vilką – avį. O juk tikrasis plėšrūnas yra žmogus, ardantis, draskantis, ne savo mitybai, bet pertekliui patenkinti. Ypač veidmainiai yra vadinami vegetarai, kurie nevalgo mėsos, nes, esą jiems gaila užmušamo gyvulio, tačiau su pasigardžiavimu žiaumoja grūdų daigus, užmiršdami, kad tai – vos vos prasikalusi gyvybė, tarsi pirmas kūdikio klyktelėjimas. O juk augalai jaučia mažiausią pažeidimą – net lapo įdrėskimas, tarsi elektros išlydis, joniniais keliais sudrebina visą, kad ir didžiausią augalą.

Suprantama, žmogus taip pat gyvena savoje biocenozėje ir jis neišgyventų nenaudodamas kitų – mažesnių, silpnesnių, neapsiginančių (nuodingų), tokių kaip mes patys, organizmų. Žmogaus agresija yra savita – ir panaši, ir skirtinga nuo gyvūnų, jos esmė ta pati, evoliucijos užkoduota, tik žmogaus ji paįvairinta grynai žmogiškų savitumų. Bet tai jau psichologų tyrimo sfera.

Ar „agresija“ žmogiška prasme yra tinkama sąvoka kalbant apie evoliuciją ir gyvybę, kaip reiškinį? Visi agresijos reiškiniai susiję su dauginimusi: maisto paieškos lemiamos medžiagų apykaitos tipo, saugios vietos paieškos, pasirenkami tinkami poravimosi partneriai, tikintis geresnių savybių palikuonių. Visa tai vyksta panaudojant įvairaus laipsnio prievartą – agresiją. Ir tai yra evoliucijos sukurtos Gamtos gyvenimas. Net mūsų sukurtas Moralės kodeksas paklūsta didžiajam Gamtos dėsniui. Tik sunku patikėti, kad visa tai yra dėl savaiminio molekulių žaismo, tapusio gyvybės informacija.

Jonas Rubikas

Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „NVO, veikiančių mokslo sklaidos srityje, tinklo stiprinimas, plėtojant jo institucinius gebėjimus“.