M. Hallsas: mirti nuo ryklio – 40 kartų mažesnė tikimybė nei nuo karvės (2)
Žmonės turėtų ne bijoti ryklių, o juos saugoti. Taip teigia jūrų biologas, gamtosaugininkas, laidų vedėjas Monty Hallsas. Pasak jo, nors žmonija ryklį demonizavo, realybėje mirti nuo jo tikimybė 40 kartų mažesnė nei nuo karvės. Ir net didesnė tikimybė mirti nuo smulkių prekių aparato nei nuo ryklio, tikina M. Hallsas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Labiau tikėtina, kad tave nužudys smulkių prekių aparatas negu ryklys. Amerikoje per 25 metus buvo padarytas tyrimas, ir nustatyta, kad maždaug 17 žmonių [....] mirė dėl to, kad ant jų užgriuvo smulkių prekių aparatai. Per tą patį laiką gal 12 žmonių mirė užpulti ryklio“, – sako M. Hallsas, neseniai viešėjęs konferencijoje „TEDxVilnius“.
– Savo pristatyme sakėte, kad ši karta yra pirmoji, kuri iš tiesų tiria jūrą. Kodėl ir ką mums tai suteikia?
– Tai – didžiulė atsakomybė, nes mes pirmieji, kurie įeina į jūrą. Mes ne tik atsiklaupę ant kelių truputėlį paplaukiojame, bet iš esmės tiriame jos ribas, yra milijonai narų, banglentininkų. Mes jūrą matome kaip vietą, kur galima atsigauti, o su tuo ateina ir atsakomybė. Turime suprasti, tai, kad, patekus į tokią aplinką, yra tikimybė, jog kažkas tau gali atsitikti. Mes reaguojame isteriškai, kai atsitinka kokia nors su rykliais susijusi nelaimė, net jei labai menka, palyginus su tuo, ką tas ryklys iš tiesų galėtų padaryti. Man atrodo, mūsų kartos viena iš atsakomybių yra tai įvertinti objektyviai, suteikti kontekstą, sudėlioti realius faktus, kas darosi su rykliais, jūra, jos naikinimu.
– Kodėl ryklį žmonija ir žiniasklaida tuomet taip demonizavo?
– Man atrodo, tai labai paprasta: pirmykštė baimė, kad tave suės kitas gyvūnas. Mes, kaip plėšrūnai, gerbiame ir garbiname ryklį kaip didį grobuonį. Mūsų atsakas, kai aplinkoje ar kaimynystėje pasirodo kitas plėšrūnas, yra arba palikti ramybėje, arba nužudyti.
Ryklio viešųjų ryšių reputacija visą gyvenimą buvo tiesiog tragiška. Vis dėlto kai kurios kultūros garbina ir gerbia ryklį. Nors ryklius žudo dėl maisto, garbina juos kaip dievus, pavyzdžiui, Polinezijoje. Mums reikia kuo greičiau įveikti pirmykštę šio gyvūno baimę.
– Ar tikrai ji tokia neracionali? Sakėte, kad nuo karvės didesnė tikimybė žūti nei nuo ryklio. Koks faktas ar palyginimas Jums pačiam pasirodė labiausiai neįtikėtinas?
– Jų tiek daug ir jie tokie nuostabūs. Yra tokia organizacija, kuri vadinasi Tarptautinis ryklių užpuolimų registras. Jie ryklių užpuolimus seka nuo XVI amžiaus. Jie apibendrina duomenis. Per metus pasirodo maždaug 20 atvejų. Man tai atrodo truputėlį daugoka. Daug puolimų šiek tiek išpūsti, kai kuriais atvejais tai – ne rykliai, o kokie nors kiti gyvūnai. Tačiau vidurkis – apie 20 atvejų per metus. Mirčių – tikriausiai apie 10 per metus. Turėdamas tokį skaičių, gali lyginti su statistikos duomenimis, ir pamatyti realybę: labiau tikėtina, kad tave nužudys smulkių prekių aparatas negu ryklys. Amerikoje per 25erius metus buvo padarytas tyrimas, ir nustatyta, kad maždaug 17 žmonių (nors nesu tikras dėl skaičiaus, bet tokį prisimenu) mirė dėl to, kad ant jų užgriuvo smulkių prekių aparatai. Per tą patį laiką gal 12 žmonių mirė dėl ryklio užpuolimo. Ta statistika labai linksma, bet turi labai rimtą aspektą – ji parodo, kokia neracionali mūsų baimė. Kai maudotės ir nuplaukiate gilyn į jūrą, kai virš vandens plūduriuoja tik jūsų galva, ar nerimaujat dėl ryklių? Nebūtumėte žmogus, jei nenerimautumėte, nebūtumėt normali. Tačiau tikimybė yra tokia maža, kad neturėtumėte bijoti. Tai kaip skrydžių avarijos – tikimybė labai labai maža. Tik čia viskas baigiasi tuo, kad mes naikiname ryklius. Arba tampame apatiški, kai jie naikinami.
– Jeigu neturėtume jų naikinti, bet garbinti irgi negalime, nes to nėra mūsų kultūroje, ką mums su tais rykliais daryti?
– Garbinti negalime, bet reikia juos suprasti. Reikia suprasti, kokia svarbi jų rolė jūros ekosistemoje. Mes tik pradedame suprasti, ką reikš, jei šio gyvūno nebebus. Turime būti blaivūs. Dauguma žmonių gal ryklių ir nemėgsta, bet turime juos išsaugoti. Jei jie išnyks, tai labai paveiks vandenyną, o vandenynas labai veikia sausumos aplinką. Rykliui išnykus, mes visi būtume paveikti, ir gal tai – svarbiausias argumentas. Reikia kuo daugiau kalbėti apie dabar vykstančią krizę, informuoti kuo daugiau žmonių, ir jei daug žmonių tuo susirūpina, tada ir vyriausybių nuostatos keičiasi, nes remti ryklių pelekų šalinimą arba juo užsiimti tampa labai nepopuliaru, ir jokia demokratinė vyriausybė nenori būti nepopuliari. Socialinių tinklų galia mobilizuoja, o ši karta turi daugiau galimybių tą daryti nei bet kuri kita iki šiol. Jie turi geresnes globalios komunikacijos galimybes nei bet kas kitas.
– Tai, Jūsų nuomone, spaudimas valdžiai – svarbiausia? Ar yra kas nors, ką galime padaryti?
– Taip, pavyzdžiui, pamačius ryklių pelekų sriubą, prisiminti, kad to poveikis yra didžiulis. Londone yra organizacija, kuri vadinasi „Bite-Back“, kuri užtikrina, kad ryklių pelekų sriuba nebūtų parduodama oro linijose. Yra būdų, kaip gali aktyviai dalyvauti. Organizacija „Shark trust“ irgi egzistuoja. Jeigu prie jos prisijungi, jie parodo, kaip vyksta lobizmas, praktines studijas, į kurias gali įsitraukti. Aš pats esu tos organizacijos globėjas. Vadovauju projektams ir ekspedicijoms, mes fiziškai einame ir kažką darome. Man reikia atsargiau vadinti save „ryklių mokslininku“, nes aš toks nesu. Aš labiau praktikas.
– Kai sakote, kad mes esame puikiausi grobuoniški gyvūnai, kokie kada nors egzistavo, ką turite galvoje?
– Be abejonės. Nėra kito gyvūno, kuris galėtų su mumis konkuruoti. Mes per daug protingi, per daug mokantys prisitaikyti. Mes labai daug sugebame, nors iš esmės esame silpni, neturime kailio, spyglių, plunksnų, žnyplių ar didelių dantų. Tačiau mes galime bėgti greičiau nei bet kas pasaulyje, galime pasivyti gyvūnus, ir tai – labai efektyvus medžioklės būdas, ir mes dominuojame toje aplinkoje, kurioje gyvename. O dabar taip pat išliekame puikiausi grobuonys šioje žemėje, dabar už mūsų nugarų yra technologijos, ir daug ką galime padaryti pelės paspaudimu. Pradėjome kaip dominuojantys visur, kur gyvenom, ir proporcingai išaugom iki ten, kur esame dabar.
– Ką pasakytumėte žmonėm, kurie nusivylė klimato kaitos debatais, kurie sako, kad ne tokią įtaką darome klimato kaitai, kaip manėme, ir gal turėtume tiesiog gyventi ir negalvoti apie tokius dalykus?
– Pasakyčiau – nenustokite tikėti. Suprantu tą argumentą, pats esu taip jautęsis, tačiau mąstydavau taip – turiu du pasirinkimus: nieko nedaryti arba kažką daryti. Gal tai ir nebus labai reikšminga, bet bus bent jau šis tas. Prisijungimas prie kokios nors organizacijos ar auka bus indėlis, kuris turės reikšmės. Jis suteiks organizacijai galimybę kovoti aukštesniame lygmenyje ar bent jau tvirtesnę žemę po kojomis, kai ta organizacija skleis informaciją pasauliui. Tai jūsų pasirinkimas – nedaryti nieko ar daryti kažką. O aš noriu gultis į kapus, galvodamas, kad kažką padariau. Bent pabandžiau.
– Savo pristatyme sakėte, kad ši karta yra pirmoji, kuri iš tiesų tiria jūrą. Kodėl ir ką mums tai suteikia?
– Tai – didžiulė atsakomybė, nes mes pirmieji, kurie įeina į jūrą. Mes ne tik atsiklaupę ant kelių truputėlį paplaukiojame, bet iš esmės tiriame jos ribas, yra milijonai narų, banglentininkų. Mes jūrą matome kaip vietą, kur galima atsigauti, o su tuo ateina ir atsakomybė. Turime suprasti, tai, kad, patekus į tokią aplinką, yra tikimybė, jog kažkas tau gali atsitikti. Mes reaguojame isteriškai, kai atsitinka kokia nors su rykliais susijusi nelaimė, net jei labai menka, palyginus su tuo, ką tas ryklys iš tiesų galėtų padaryti. Man atrodo, mūsų kartos viena iš atsakomybių yra tai įvertinti objektyviai, suteikti kontekstą, sudėlioti realius faktus, kas darosi su rykliais, jūra, jos naikinimu.
– Kodėl ryklį žmonija ir žiniasklaida tuomet taip demonizavo?
– Man atrodo, tai labai paprasta: pirmykštė baimė, kad tave suės kitas gyvūnas. Mes, kaip plėšrūnai, gerbiame ir garbiname ryklį kaip didį grobuonį. Mūsų atsakas, kai aplinkoje ar kaimynystėje pasirodo kitas plėšrūnas, yra arba palikti ramybėje, arba nužudyti.
Ryklio viešųjų ryšių reputacija visą gyvenimą buvo tiesiog tragiška. Vis dėlto kai kurios kultūros garbina ir gerbia ryklį. Nors ryklius žudo dėl maisto, garbina juos kaip dievus, pavyzdžiui, Polinezijoje. Mums reikia kuo greičiau įveikti pirmykštę šio gyvūno baimę.
– Ar tikrai ji tokia neracionali? Sakėte, kad nuo karvės didesnė tikimybė žūti nei nuo ryklio. Koks faktas ar palyginimas Jums pačiam pasirodė labiausiai neįtikėtinas?
– Jų tiek daug ir jie tokie nuostabūs. Yra tokia organizacija, kuri vadinasi Tarptautinis ryklių užpuolimų registras. Jie ryklių užpuolimus seka nuo XVI amžiaus. Jie apibendrina duomenis. Per metus pasirodo maždaug 20 atvejų. Man tai atrodo truputėlį daugoka. Daug puolimų šiek tiek išpūsti, kai kuriais atvejais tai – ne rykliai, o kokie nors kiti gyvūnai. Tačiau vidurkis – apie 20 atvejų per metus. Mirčių – tikriausiai apie 10 per metus. Turėdamas tokį skaičių, gali lyginti su statistikos duomenimis, ir pamatyti realybę: labiau tikėtina, kad tave nužudys smulkių prekių aparatas negu ryklys. Amerikoje per 25erius metus buvo padarytas tyrimas, ir nustatyta, kad maždaug 17 žmonių (nors nesu tikras dėl skaičiaus, bet tokį prisimenu) mirė dėl to, kad ant jų užgriuvo smulkių prekių aparatai. Per tą patį laiką gal 12 žmonių mirė dėl ryklio užpuolimo. Ta statistika labai linksma, bet turi labai rimtą aspektą – ji parodo, kokia neracionali mūsų baimė. Kai maudotės ir nuplaukiate gilyn į jūrą, kai virš vandens plūduriuoja tik jūsų galva, ar nerimaujat dėl ryklių? Nebūtumėte žmogus, jei nenerimautumėte, nebūtumėt normali. Tačiau tikimybė yra tokia maža, kad neturėtumėte bijoti. Tai kaip skrydžių avarijos – tikimybė labai labai maža. Tik čia viskas baigiasi tuo, kad mes naikiname ryklius. Arba tampame apatiški, kai jie naikinami.
– Jeigu neturėtume jų naikinti, bet garbinti irgi negalime, nes to nėra mūsų kultūroje, ką mums su tais rykliais daryti?
– Garbinti negalime, bet reikia juos suprasti. Reikia suprasti, kokia svarbi jų rolė jūros ekosistemoje. Mes tik pradedame suprasti, ką reikš, jei šio gyvūno nebebus. Turime būti blaivūs. Dauguma žmonių gal ryklių ir nemėgsta, bet turime juos išsaugoti. Jei jie išnyks, tai labai paveiks vandenyną, o vandenynas labai veikia sausumos aplinką. Rykliui išnykus, mes visi būtume paveikti, ir gal tai – svarbiausias argumentas. Reikia kuo daugiau kalbėti apie dabar vykstančią krizę, informuoti kuo daugiau žmonių, ir jei daug žmonių tuo susirūpina, tada ir vyriausybių nuostatos keičiasi, nes remti ryklių pelekų šalinimą arba juo užsiimti tampa labai nepopuliaru, ir jokia demokratinė vyriausybė nenori būti nepopuliari. Socialinių tinklų galia mobilizuoja, o ši karta turi daugiau galimybių tą daryti nei bet kuri kita iki šiol. Jie turi geresnes globalios komunikacijos galimybes nei bet kas kitas.
– Tai, Jūsų nuomone, spaudimas valdžiai – svarbiausia? Ar yra kas nors, ką galime padaryti?
– Taip, pavyzdžiui, pamačius ryklių pelekų sriubą, prisiminti, kad to poveikis yra didžiulis. Londone yra organizacija, kuri vadinasi „Bite-Back“, kuri užtikrina, kad ryklių pelekų sriuba nebūtų parduodama oro linijose. Yra būdų, kaip gali aktyviai dalyvauti. Organizacija „Shark trust“ irgi egzistuoja. Jeigu prie jos prisijungi, jie parodo, kaip vyksta lobizmas, praktines studijas, į kurias gali įsitraukti. Aš pats esu tos organizacijos globėjas. Vadovauju projektams ir ekspedicijoms, mes fiziškai einame ir kažką darome. Man reikia atsargiau vadinti save „ryklių mokslininku“, nes aš toks nesu. Aš labiau praktikas.
– Kai sakote, kad mes esame puikiausi grobuoniški gyvūnai, kokie kada nors egzistavo, ką turite galvoje?
– Be abejonės. Nėra kito gyvūno, kuris galėtų su mumis konkuruoti. Mes per daug protingi, per daug mokantys prisitaikyti. Mes labai daug sugebame, nors iš esmės esame silpni, neturime kailio, spyglių, plunksnų, žnyplių ar didelių dantų. Tačiau mes galime bėgti greičiau nei bet kas pasaulyje, galime pasivyti gyvūnus, ir tai – labai efektyvus medžioklės būdas, ir mes dominuojame toje aplinkoje, kurioje gyvename. O dabar taip pat išliekame puikiausi grobuonys šioje žemėje, dabar už mūsų nugarų yra technologijos, ir daug ką galime padaryti pelės paspaudimu. Pradėjome kaip dominuojantys visur, kur gyvenom, ir proporcingai išaugom iki ten, kur esame dabar.
– Ką pasakytumėte žmonėm, kurie nusivylė klimato kaitos debatais, kurie sako, kad ne tokią įtaką darome klimato kaitai, kaip manėme, ir gal turėtume tiesiog gyventi ir negalvoti apie tokius dalykus?
– Pasakyčiau – nenustokite tikėti. Suprantu tą argumentą, pats esu taip jautęsis, tačiau mąstydavau taip – turiu du pasirinkimus: nieko nedaryti arba kažką daryti. Gal tai ir nebus labai reikšminga, bet bus bent jau šis tas. Prisijungimas prie kokios nors organizacijos ar auka bus indėlis, kuris turės reikšmės. Jis suteiks organizacijai galimybę kovoti aukštesniame lygmenyje ar bent jau tvirtesnę žemę po kojomis, kai ta organizacija skleis informaciją pasauliui. Tai jūsų pasirinkimas – nedaryti nieko ar daryti kažką. O aš noriu gultis į kapus, galvodamas, kad kažką padariau. Bent pabandžiau.
(2)
(1)
(1)