Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Vabzdžių evoliucinės ekologijos grupės vyresnysis mokslo darbuotojas Eduardas Budrys pasakojo, kad pagrindinė kovos priemonė – šiuolaikiškas medienos apdorojimas.

„Medgraužiai ėda negyvą medieną. Gyvą medieną graužiančių yra labai ne daug rūšių. Šių vamzdžių pagalba negyva mediena yra perdirbama į dirvožemį, kitaip sakant, grįžta atgal į augalų šaknis, kad medžiai vėl galėtų augti. Gamtoje medieną graužiantys vabzdžiai yra labai naudingi, nes jie užtikrina ekosistemos ciklą ir patręšia patį medį“, - kalbėjo E. Budrys.

Jei norima išvengti tokių vabzdžių draugijos, reikėtų žinoti vieną svarbų dalyką: „Tačiau keista būtų stebėtis, kad tokie vabzdžiai atsiranda. Jeigu mes padedame maistą, kažkas jį suvalgo. Žmonės tiesiog neapdoroja medienos taip, kaip turėtų. Lietuvoje medgraužiams sąlygos yra palankios, nes vietos klimatas jiems tinka. Šiems vabzdžiams mediena yra natūralus maistas. Todėl kad išsaugotų ją, žmogus turi impregnuoti. Yra specialios tam skirtos medžiagos. Dabar visi tai ir daro. Medžiagos atbaido šiuos vabzdžius, nebent tai yra visiškai neapdorotas medis.“

Paklaustas, per kiek laiko šie vabzdžiai gali pakenkti medžio konstrukcijoms, E. Budrys teigė, kad tai yra laiko klausimas: vieni medį graužia greičiau, kiti lėčiau.

„Dar viskas labai priklauso nuo sąlygų. Kai kurie mėgsta drėgmę. Bet yra ir vabzdžių rūšių, kurios ėda labai sausą medieną. Paprastai kuo sausesnis medis, tuo ilgiau jis liks sveikas, jeigu jį laikome drėgnai, per porą metų iš jo gali nieko nelikti. Jeigu stogas taisomas, namas gali stovėti ilgiau, tačiau ilgainiui matome, kad skylučių vis daugėja. Sausą medį graužiantys vabzdžiai daro savo skylutes. Tuomet medis darosi kaip korys, praranda savo kietumą ir namas pradeda griūti. Tačiau Lietuvoje tai vyksta gan lėtai. Šiltuose kraštuose žinome, kad yra medieną graužiantys vabzdžiai termitai, kurie gali labai greitai pažeisti medieną“, - sakė E. Budrys.

Specialistas nemano, kad kova su tokiais vabzdžiais yra labai sunki: „Reikia nudažyti, impregnuoti medį, dažais uždažyti jų skylutes. Jeigu mediena yra impregnuota šiuolaikinėmis priemonėmis, niekas jos neės. Tai labiau taupumas arba apsileidimas. Kita situacija, jei yra senas statinys, kuris iš paviršiaus padažytas, tačiau jame daug įvairių plyšių.“

Lietuvoje dažniausiai aptinkami vabzdžiai medgraužiai: kinivarpos, ūsočiai, skaptukai ir kt. Pirmiausiai jie medienos paviršiuje (plyšeliuose, smulkiuose įtrūkimuose) padeda kiaušinėlius. Vabzdžių lervos arba kirmėlaitės įsigraužia gilyn į medieną darydamos ertmes, kuriose tampa kokonais. Suaugę vabzdžiai prasigraužia į paviršių ir išskrenda, lieka tik skylės, kurios liudija, kad medienai pakenkta.

Anot specialistų, net ir mūriniuose namuose, kur yra medinės grindys, lubos, vidinės sienos iš medžio pjūvenų blokelių, gali užsiveisti šių medienos kenkėjų. Jeigu pastebėjote savo medinio namo sienose mažas skylutes, kurias pakrapščius byra medienos milteliai, naktimis girdite graužimo garsą, vadinasi, turite nelauktų svečių. Jei neišnaikinsite kinivarpų ir jų lervų užkrėstoje patalpoje, jos gali išplisti į kitas patalpas, kuriose yra medienos.

Kenkėjus profesionalai naikina trimis būdais: mechaniniu (valymas), fiziniu (naudojant aukštą arba žemą temperatūrą, aukšto dažnio srovę) ir cheminiu (insekticidais). Visgi daugeliui žmonių labiausiai prieinamos yra profilaktinės priemonės (ką tik nupjautos medienos impregnavimas specialiu antiseptiku) ir naikinamosios cheminės priemonės arba insekticidai.

Yra žinoma, kad anksčiau kovai su medienos vabzdžiais žmonės naudojo ir natūralias priemones, pavyzdžiui, druskos tirpalą (1 litre šilto vandens ištirpindavo pusę stiklinės druskos). Tokiu tirpalu nerimą keliančios vietos buvo dezinfekuojamos tris kartus per mėnesį. Taip pat dezinfekcijai buvo naudojamas pelynų, česnakų nuoviras.