Mokslininkai Černobylyje rado atsakymą, kurio patys nesitikėjo (1)
Tiesa, tyrimus mokslininkai vykdė ne pačiame Černobylyje, o Baltarusijos teritorijoje esančioje radioaktyviosios taršos zonoje, Polesės radioekologiniame rezervate. Tačiau radiacijos lygis čia faktiškai toks pat kaip ir Ukrainos sektoriuje, tad oficialiai dar 20 tūkst. metų netiks normaliam gyvenimui. Tačiau atlikę stebėjimus Polesėje mokslininkai aptiko, kad kai kam moksliniai skaičiavimai ir hipotezės nė motais.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tarptautinė mokslininkų grupė Baltarusijoje turėjo tikslą ištirti, kuri iš trijų hipotezių apie laukinių gyvūnų išlikimą baisiausios visų laikų atominės katastrofos teritorijoje yra teisinga. Stebėdami elnių, vilkų, lapių, stirnų, briedžių ir smulkesnių žinduolių populiaciją bei judėjimą jie padarė pačius nustebinusią išvadą – visos ligi šiol keltos hipotezės yra klaidingos.
Pirmoji teigė, kad gyvūnų tankis zonoje atvirkščiai proporcingas radioaktyviosios taršos lygiui. Kadaise atliktas trumpalaikis tyrimas ją lyg ir palaikė. Tačiau dabar mokslininkai darbavosi kur kas uoliau ir nepastebėjo jokių skirtumų tarp skirtingai užterštų zonų.
Aišku, jie netyrė gyvūnų gyvenimo trukmės ar vaisingumo, tačiau stebėjimai leido manyti, kad tai nėra netyčia atklydę ir netrukus nugaišiantys miškų gyventojai.
Antroji hipotezė teigia, kad didieji žinduoliai radioaktyviojoje zonoje bus sutinkami kur kas rečiau, negu kituose Baltarusijos draustiniuose. Surinkus duomenis ir ją teko atmesti – elnių ir šernų čia yra faktiškai tiek pat, kiek ir bet kuriame kitame draustinyje.
Duomenys nepatvirtino ir trečiosios hipotezės, teigusios, kad per pirmuosius dešimt metų po incidento didžiųjų žinduolių skaičius smarkiai mažės. Nuo 1987 iki 1996 metų tiek briedžių, tiek stirnų skaičius rajone labai išaugo. Dėl to smarkiai daugėjo ir vilkų. Tik šernų skaičius trumpam buvo sumažėjęs visai ne dėl radiacijos, o tik dėl afrikinio kiaulių maro.
Taigi mokslininkai teigia, kad per pirmąjį pusmetį po avarijos veikiant itin aukštai radiacijai laukinių gyvūnų zonoje išties smarkiai sumažėjo. Tačiau galiausiai gyvūnai čia klestėjo netgi labiau negu kitose Sovietų Sąjungos vietose, kur dėl socialinių permainų sugriuvus gamtosaugos programoms gyvūnų skaičius smarkiai mažėjo.
Ir kokį gi netikėtą atradimą padarė šio tyrimo autoriai? Ne, jie nepaneigė radiacijos pavojų. Jų išvada suprantamesnė, paprastesnė ir gerokai klaikesnė žmogui:
„Žmogaus pasišalinimas panaikina labiausiai niokojantį, pastoviausią ir nuolat augantį pavojų, kurį patiria gyvoji ekosistema.“
Žodžiu, gerbiamieji žmonės, mes žvėreliams baisesni už radiaciją, ir nieko čia nepadarysi. Ir kaip dabar su tuo gyventi?
