Fotografė pati nepatikėjo savo atradimu: ką matote nuotraukoje? ()
2010 metais fotografė Rose – Lynn Fisher paskelbė įspūdingų nuotraukų albumą, kuris visiškai kitoje šviesoje pavaizdavo namines bites. Pasitelkusi galingus, skenuojančius elektronų mikroskopus, mikroskopines bičių struktūras ji išdidino šimtus ar net tūkstančius kartų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žiūrovo akiai atsiskleidė stulbinančios, abstrakčios formos, kurių neįmanoma įžiūrėti plika akimi. Dabar ji ėmėsi naujo projekto – „Ašarų topografijos“ („Topography of Tears“). Jo metu mikroskopai jai padeda atskleisti netikėtą dar vieno pažįstamo dalyko – išdžiūvusių žmogaus ašarų – vaizdą, rašo smithsonianmag.com.
„Šio projekto ėmiausi maždaug prieš penkerius metus, kai dėl įvairių pokyčių ir netekčių teko daug verkti – taigi turėjau daugybę šviežios medžiagos“, – sakė R. L. Fisher.
Po bičių projekto išanalizavusi savo pačios šlaunikaulio fragmentą, kuris buvo pašalintas per operaciją, ji suvokė, kad „viskas, ką matome savo gyvenime, tėra ledkalnio viršūnė“.
„Taigi tuomet mane ištiko momentas, kai staiga pagalvojau: „Kaip iš arti atrodytų ašaros?“, – pasakojo ji.
Kai ji pagavo vieną savo ašarą ant objektinio stiklelio, ją išdžiovino ir tuomet pažvelgė į ją per standartinį šviesos mikroskopą, ji išvydo „tikrai įdomų vaizdą“.
„Ji atrodė tarsi žemė iš didelio aukščio, tarsi iš lėktuvo žvelgčiau į peizažą, – sakė ji. – Galiausiai pradėjau mąstyti: ar skausmo ašara kuo nors skirtųsi nuo džiaugsmo ašaros? O jeigu jas palyginus, tarkime, su ašara nuo svogūnų?“.
Tokios mintys baigėsi kelis metus trunkančiu fotografijų projektu, kurio metu R. L. Fisher surinko, ištyrė ir nufotografavo daugiau kaip šimtą savo pačios ir saujelės savanorių ašarų. Tarp jų, beje, buvo ir naujagimio ašarų.
Moksliškai ašaros yra dalijamos į tris skirtingus tipus, nelygu jų kilmė. Tiek liūdesio, tiek džiaugsmo ašaros yra psichologinės. Jos pasirodo nuo stiprių tiek teigiamų, tiek neigiamų emocijų. Bazinės ašaros išsiskiria nuolat nedideliais kiekiais (vidutiniškai nuo 0,75 iki 1,1 g per 24 valandas), kad sudrėkintų akies rageną. Refleksinės ašaros išsiskiria dėl tokių dirgiklių kaip dulkės, svogūnų garai ar ašarinės dujos.
Visas ašaras sudaro daugybė biologinių medžiagų (įskaitant aliejus, antikūnus ir fermentus), ištirpusių sūriame vandenyje. Tačiau kaip pamatė R. L. Fisher, kiekvieno tipo ašaros taip pat pasižymi skirtingomis molekulėmis. Emocinės ašaros, pavyzdžiui, turi iš baltymų sudarytų hormonų, įskaitant ir neuromediatorių eucino enkefaliną – natūralų vaistą nuo skausmo, kuris išsiskiria tuomet, kai organizmas patiria stresą.
Maža to, kadangi per mikroskopą regimos struktūros daugiausia yra kristalizuota druska, aplinkybės, kuriomis ašara džiūvo, gali nulemti itin skirtingas formas ir junginius. Taigi dvi psichologinės kilmės ašaros, pasižyminčios visiškai ta pačia sudėtimi, iš arti gali atrodyti labai skirtingai. „Egzistuoja tiek daug kintamųjų – cheminė sudėtis, klampumas, aplinka, garavimo greitis ir paties mikroskopo nustatymai“, – sako R. L. Fisher.
Kol fotografė rodė šimtus išdžiūvusių ašarų, ji pradėjo regėti dar daugiau aspektų, kuriais jos darbai priminė didžiulio masto peizažus, arba, kaip ji pati juos vadina, „emocinio paviršiaus vaizdus iš oro“.
„Neįtikėtina, kad gamtos modeliai gali būti tokie panašūs, nepaisant jų masto, – teigė ji. – Gali žiūrėti į erozijos, per tūkstančius metų pažeidusios Žemės paviršių, vaizdą ir pastebėti, kad jis yra labai panašus į šakotą išdžiūvusios ašaros kristalų raštą, kuris susiformavo vos prieš akimirką“.
Tiek laiko iš arti tyrinėdama ašaras, R. L. Fisher pradėjo jas laikyti kur kas svarbesniu dalyku negu sūrus skystis, kuris išsiskiria sudėtingais momentais. „Ašaros yra mūsų pirminės kalbos terpė tokiais negailestingais momentais kaip mirtis, tokiais pamatiniais momentais kaip alkis ir tokiais sudėtingais momentais kaip perėjimo papročiai, – sakė ji. – Kiekviena ašara tarsi atspindi kolektyvinės žmonijos patirties mikrokosmosą, tarsi būtų vienas vandenyno lašelis“.