Dažnai nesusimąstome, kokių galių turi augalai, padovanoti sodo kaimyno ar pastebėti gamtoje. Dažnas augalus vadina liaudiškai, nesidomi jų botaninėmis savybėmis. Dar blogiau – „stebuklingi“ augalų receptai keliauja iš lūpų į lūpas, jais dalijamasi forumuose.

Apie nuodingas augalų savybes „Savaitraštis Kaunui“ kalbėjosi su VDU Botanikos sodo Edukacijos ir rekreacijos sektoriaus vedėja Vitalija Petrauskaite ir Kolekcijų skyriaus vadovu Arūnu Balsevičiumi.

Kukmedį merkti picerijoje netinka

Pirmiausia dr. A.Balsevičius parodė kukmedį (lot. Taxus baccata) – dekoratyviais žaliais spygliais krūmą, galintį užaugti iki 15 m. Europinis kukmedis, dar vadintas kapų augalu, Lietuvoje seniau buvo paplitęs natūralioje aplinkoje. Dėl patvarios ir tvirtos medienos senovėje lietuviai iš kukmedžio gamino lankus, strėles, ietis, kardų rankenas, šautuvų buožes, skulptūras, muzikos instrumentus, parketą ir baldus. XIX a. pabaigoje augalas buvo išnaikintas, dabar jis aptinkamas tik parkuose. Įrašytas į raudonąją knygą.

„Visai neseniai vienoje picerijoje mačiau kukmedžio šakeles, pamerktas ant stalų stovinčiose vazose. Perspėjau darbuotojus, kad nejuokautų su šiuo augalu, − pasakojo botanikas. – Visos augalo dalys labai nuodingos, jo nuodai turi stiprų poveikį žmonėms. Daugiausia nuodų yra jaunose medžio šakelėse ir spygliuose. Veikliosios augalo medžiagos alkaloidai pirmiausia sutrikdo kvėpavimą ir gali sunkiai pažeisti inkstus bei kepenis. Jis pavojingas ir gyvūnams. Studentams pasakoju, kad seniau karves ar arklius Lietuvoje ganydavo pamiškėse, kur dažniausiai augdavo kukmedžiai. Gyvuliai jų priėsdavo ir krisdavo, todėl valstiečiai kukmedį išnaikino.“

Kaimyninėse valstybėse – Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje – kukmedžiai iki šiol auga natūralioje gamtoje. Lietuvoje ir kitose šalyse auginamas kaip dekoratyvinis medis soduose, skveruose, parkuose ir kapinėse. Senuosiuose Europos parkuose iš kukmedžių iki šiol formuojamos įvairios figūros, nes augalą galima karpyti.

Baltašaknės geriau nė neragauti

Nors A.Balsevičius sako, kad prisivalgius vaistinių baltašaknių laukia liūdna pabaiga, V.Petrauskaitė primena, jog tai – vaistinis augalas. Vaistinė baltašaknė (lot. Polygonatum odoratum) – pelžiedinių šeimos augalų rūšis. Ji auga natūralioje gamtoje, dažnai auginama darželiuose ir sodybose. Tai – daugiametis 20−50 cm aukščio žolinis augalas.

„Anksčiau mergina, kuri būdavo labai išbalusi, eidama į šokius prisiraudavo baltašaknės šaknų ir jomis patrindavo skruostus. Nuo to veido oda stipriai parausdavo ir kosmetikos nereikėjo“, – senovinius receptus atskleidė edukologė.

Žalčialunkis – kvapnus, bet pavojingas

Paprastasis žalčialunkis (lot. Daphne Mezereum) – magnolijūnų šeimos augalas. Dekoratyvus, nelabai šakotas, 40−150 cm aukščio krūmas, augantis mišriuose arba lapuočių miškuose. Žydi anksti pavasarį, vasario pabaigoje–kove. Žiedai kvapnūs, rausvai violetiniai, smulkūs. Vaisius – raudonas, sultingas kaulavaisis.

„Žmogui, turinčiam vaikų ir vištų, draudžiu auginti žalčialunkį, − šmaikščiai perspėjo A.Balsevičius. − Papasakosiu tikrą nutikimą. Viena studentė atlikdama praktiką prisirinko jo uogų ir keletą suvalgė. Neilgai trukus neteko visų dantų – jie paprasčiausiai iškrito“, – šiurpią istoriją pasakojo mokslininkas.

Žalčialunkio krūmas yra dekoratyvus, todėl, anot A.Balsevičiaus, dažnai atsiranda norinčių juo papuošti savo sodybas. Visas augalas, ypač uogos, yra nuodingas. 10−12 paprastojo žalčialunkio uogų – mirtina dozė. Paliesti augalą nėra pavojinga, bet reikia saugotis, kad ant odos nepatektų jo sulčių. Jose esantys glikozidai, sukelia sunkius odos ir gleivinės uždegimus.

Šalia žagrenio geriau nestovėti

Botanikos sode tarp daugiamečių augalų likęs tuščias aptvaras, ant kurio pakabintas ženklas su kaukole. Šis aptvaras seniau saugojo aplinkinius nuo ypač nuodingo krūmo – kibiojo arba nuodingojo žagrenio (lot. Rhus radicans).

„Paties augalo jums negaliu parodyti – jis išnaikintas. Anksčiau viena mūsų sodo darbuotoja jį ravėdavo, drąsiai elgdavosi, todėl ją visą išbėrė ilgai negyjančiomis pūslėmis, atrodančiomis tikrai baisiai“,− prisiminė V.Petrauskaitė.

Nuodingasis žagrenis – augalas, atkeliavęs iš Tolimųjų Rytų, kur yra paplitęs laukinėje gamtoje. Tai – dekoratyvus krūmas, augantis kaip medelis ar vijoklis. Vasarą rusvos augalijos fone išsiskiria ryškiai žaliais blizgiais lapais, kurie rudenį parausta. Šio augalo išskiriamose aliejingose sultyse gausu toksino urušiolio, kuris daugeliui žmonių sukelia uždegimines reakcijas, daug stipresnes už gerai pažįstamo Sosnovskio barščio.

„Augalo negalima liesti, nepatariama net stovėti arti jo, ypač saulėtą dieną. Šį nuodingą augalą galima rasti nebent pas žolininkus, nes žinoma, kad jis gydo sąnarių ligas“, – nuodingojo augalo paslaptis atskleidė edukologė.

Diktono žiedai gali nudeginti

Diktonas (lot. Dictamnus albus) – vienas iš rūtinių šeimos augalų, visos jo dalys yra toksiškos.

„Daugelis pamatę spaudžiasi, siekia pauostyti šį gražų augalą, – pasakojo V.Petrauskaitė. – Geriau to nedaryti, ypač saulėtą dieną. Kaip ir visi rūtiniai augalai, diktonas gali nudeginti odą arba sukelti alergines reakcijas. Su juo reikėtų elgtis ypač atsargiai. Pati prieš kurį laiką ant rankos turėjau nedidelį rudą antspaudėlį, nes prisiliečiau prie diktono. Dėmė išnyko tik po dvejų metų. Geriau jo žiedų neuostyti, o paties augalo visai neliesti, ypač reikia saugoti vaikus“, − perspėjo edukologė.

Anot jos, nors diktono nerekomenduojama auginti darželyje, medicinoje jis gerai žinomas augalas. Diktonai ir iš jų pagaminti preparatai tinka virškinimo sutrikimams gydyti, skrandžio veiklai tonizuoti. Jis vertinamas dėl antihelmitinių, antispazminių, diuretinių ir aromatinių savybių. Diktono preparatai taip pat naudojami odos ligoms gydyti.

Rudeninis vėlyvis sukelia mutacijas

Dar vienas paplitęs atvežtinis augalas – rudeninis vėlyvis (lot. Colchicum autumnale). Šis vėlyvinių šeimos daugiametis augalas, darželiuose auginamas dėl gražių žiedų, natūraliai gamtoje beveik neaptinkamas. Vasarą užaugina didelius, lancetiškai linijiškus, žalius lapus, primenančius meškinį česnaką. Rudenį pražysta ryškiai rožiniais, su violetiniu atspalviu žiedais, panašiais į krokų. Pasak A.Balsevičiaus, nuodingos visos šio augalo dalys, bet ypač pavojingas gumbasvogūnis.

„Vėlyvis pavojingas dėl jame esančios cheminės medžiagos – alkaloido kolchicino. Ji naudojama genetikoje ir selekcijoje endomitozei sukelti. Pavyzdžiui, 70 proc. visų pasaulio chrizantemų veislių – kolchicitiniai mutantai. Mutacijas ši medžiaga sukelia ir žmonėms, todėl su vėlyviu elkitės atsargiai. Visas augalas nuodingas, bet gumbasvogūnis – pavojingiausias. Jokiu būdu nebandykite jo ragauti. Jei jį suvalgysite, galite mirti“, − perspėjo mokslininkas.

Svarbi farmacijos pramonės žaliava

„Vaistinių, visiškai nenuodingų augalų gamtoje beveik nėra, – pasakojo A.Balsevičius. – Gamtininkai neskirsto augalų į nuodingus ir nenuodingus. Išvardykite, kas nenuodinga? Morka, burokas ir bulvė? Kiekvienas augalas yra šiek tiek nuodingas. Visiems žinomų pomidorų lapai yra nuodingi, o vaisiai valgomi. Jei išgersite pomidorų lapų arbatos – stipriai apsinuodysite. Bulvė taip pat yra šiek tiek nuodinga. Žaliose augalo dalyse ir pažaliavusiuose gumbuose yra 0,07 proc. alkaloido solanino.“

Abu botanikai sutinka, kad kiekvienas nuodingas augalas taip pat yra ir vaistas. Nuodingieji augalai – svarbi farmacijos pramonės žaliava. Iš kai kurių gaminami gydomieji preparatai – vaistai. Skirtingos tų pačių medžiagų dozės veikia skirtingai. Vienu atveju jos gali būti nuodas, kitu – svarbus vaistas. Be to, nuodingųjų medžiagų sankaupų kiekis priklauso nuo ekologinių, meteorologinių sąlygų ir augalo išsivystymo fazės.

„Visada reikia pasidomėti augalais, kuriuos auginate savo darželyje, žinoti mokslinius jų pavadinimus. Nepulkite uostyti, skinti ar ragauti nežinomų augalų. Dar blogiau, jei forumuose prisiskaitote gydomųjų receptų ir imate juos bandyti. Niekada nesigydykite patys, kreipkitės į specialistus. Elkitės atsargiai ir augalai jums nepakenks“, – įsitikinę mokslininkas A.Balsevičius ir edukologė V.Petrauskaitė.

Sosnovskio barštis – sovietmečio paveldas

Sosnovskio barštis (lot. Heracleum sosnowskyi) – Lietuvoje invazinis augalas, natūraliai augantis Kaukaze. Sovietmečiu valdžios nurodymu platintas ir bandytas kultivuoti visoje buvusioje SSSR. Apie 1950 m. jis į VDU Botanikos sodą atvežtas vykdant sėklų mainus, domėtasi jo dekoratyvinėmis savybėmis. Vėliau, SSSR įvykus nelaimingiems atsitikimams, buvo uždrausta jį tirti. Lietuvoje keliuose kolūkiuose buvo bandomas auginti kaip pašaras gyvuliams, todėl pasklido po visą respubliką. Biologiškai pavojingas, nes barštis keičia kraštovaizdį, naikina biologinę įvairovę, labai stipriai plinta. Itin nuodingos augalo sultys: patekę ant odos, jos reaguoja su saule ir stipriai nudegina odą.

Augalui naikinti pasitelkiamos cheminės ir fizinės priemonės. Efektyvu pavasarį arba rudenį kuo giliau suarti didelius plotus. Tyrimais nustatyta, kad ant sėklų užpylus 25 cm žemės sluoksnį, jos žūva. Barščio negalima mesti į kompostą, nes iš šaknų jis gali atželti net 13 m. Išvalytus plotus reikia nuolat prižiūrėti. Jei užaugo barštis, jį reikia kuo giliau iškasti su šaknimis ir sudžiovinti, taip neleidžiant išbarstyti sėklų.

Savaitraštis Kaunui
 

Komentarai (1)