Darwinas tai pavadino „keisčiausiu kada nors atrastu gyvūnu“ ir uždavė mįslę, kurios mokslas neįminė du šimtus metų ()
Pats evoliucijos teorijos kūrėjas Charlesas Darwinas nežinojo, ką daryti su Patagonijoje rastomis keistomis fosilijomis, tad nusiuntė jas savo draugui, garsiam paleontologui Richardui Owenui.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
R. Owenas taip pat suglumo. Ir nenuostabu.
„Šie kaulai atrodė kitaip nei visa, ką jis žinojo“, – sakė Michaelis Hofreiteris, žurnale „Nature Communications“ paskelbto straipsnio bendraautorius.
Šiame straipsnyje pagaliau nurodoma „keisčiausio kada nors atrasto gyvūno“, kaip jį pavadino Ch. Darwinas, vieta evoliucijos medyje.
„Įsivaizduokite kupranugarį be kupros, su kojomis kaip liekno raganosio ir galva kaip antilopės saigos“, – naujienų agentūrai AFP sakė Potsdamo universiteto profesorius M. Hofreiteris.
Patagoninė makrauchenija (Macrauchenia patachonica), kurios pavadinimas reiškia „ilgakaklė lama“, taip pat turėjo ilgą lanksčią nosį.
Beveik du šimtmečius biologai ir taksonomai ginčijosi dėl šio keisto gyvūno, svėrusio apie 400–500 kg, gyvenusio atvirose vietose ir mitusio žole bei lapais, genealogijos.
Tačiau dėl keisto kūno savybių derinio ir DNR įrodymų trūkumo būdavo beveik neįmanoma nustatyti, ar M.patachonica iš tiesų yra giminaitė lamoms, pagal kurias gavo vardą.
Ir dabar paaiškėjo, kad ne visai.
Evoliucijos aklagatvis
Naujo tipo genetinė analizė atskleidė, kad makrauchenijos buvo artimesnės senoviniam neporakanopių (Perissodactyla) būriui, kuriam taip pat priklauso arkliai, raganosiai ir tapyrai.
„Čia mums iškilo didelė problema“, – sakė pagrindinis naujosios studijos autorius Michaelas Westbury, irgi dirbantis Potsdamo universitete.
„Kai senovinė DNR smarkiai suirusi ir užteršta nepageidaujama aplinkos DNR, kliaujamės galimybe panaudoti artimų giminaičių genomus kaip tam tikrą pagrindą iškastinėms sekoms rekonstruoti“, – sakoma jo pareiškime.
Tačiau makrauchenija, kuri pati yra evoliucijos akligatvis, neturėjo jokių mums žinomų artimų giminaičių.
Spręsdami šį galvosūkį M. Westbury ir 20 jo kolegų panaudojo mitochondrijų DNR pavyzdžius, paimtus iš vienos Čilės pietuose rastos fosilijos, ir aiškinosi šio išnykusio žinduolio kilmę.
Mitochondrijų genomas, paveldimas tik iš motinos, yra mažesnis, o ląstelėje – tuo pačiu ir fosilijose – būna daugiau jo kopijų negu sudėtingesnio branduolio genomo, aiškino M. Hofreiteris.
„Mitochondrijų DNR labai naudinga vertinant rūšių giminystės laipsnį“, – sakė jis.
Galiausiai mokslininkų komanda atkūrė beveik 80 proc. viso genomo ir galėjo nustatyti makrauchenijos vietą evoliucijos medyje.
Šių gyvūnų evoliucijos linija nuo dabartinių neporakanopių šakos atsiskyrė maždaug prieš 66 mln. metų, sako mokslininkai. Tai įvyko apytikriai tuo pačiu metu, kai Žemė susidūrė su didžiuliu asteroidu ir išnyko dinozaurai.
Makrauchenijos gyveno iki vėlyvojo pleistoceno – dar prieš 20–11 tūkst. metų.
„Kodėl jos išnyko, iš tikrųjų nežinome – vis dar neaišku, ar (taip įvyko) dėl žmonių, klimato kaitos, ar dėl abiejų šių veiksnių“, – sakė M. Hofreiteris.
