Senovės žmonės ne bėgo nuo ugnikalnio išsiveržimo, o jį įamžino: štai ką tokio įdomaus surado mokslininkai ()
Prieš tūkstančius metų, dabartinėje vakarų Turkijos teritorijoje vaikštinėjo hominidai – labai tolimi žmonijos protėviai. Tuo metu jie tapo ir Cakallaro ugnikalnio išsiveržimo liudininkais. Susidomėję šiuo neįprastu vaizdu, jie greičiausiai nusprendė pažvelgti į vulkaną iš arčiau, o einant per drėgnus, ką tik ant žemės nukritusius pelenus, jie po savęs paliko ir dalelę istorijos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ilgainiui tose vietose susidarė vulkaninės uolienos, kurios šiuos pėdsakus paslėpė ir saugojo iki 1968 metų, kai juos atrado Turkijos paleontologas. Jis paskelbė, kad šį pėdsaką paliko neandartaliečiai prieš 250 000 metų. Šiandien šis pėdsakas yra vadinamas „Kula pėdsaku“.
Dabar naujame tyrime, publikuotame „Quaternary Science Reviews“ žurnale, rašoma, kad vis dėl to žmonės šį pėdsaką čia paliko prieš 4700 metų – ir, kad jie, norėdami įamžinti ugnikalnio išsiveržimą, nusprendė jį pavaizduoti netoliese esančiame urve.
Tyrimui vadovavęs geologas Inanas Ulusoy tikrojo pėdsakų amžiaus nustatymui nusprendė panaudoti du skirtingus uolienų datavimo metodus. Rezultatai visiškai nesutampa su 1968 metų rezultatais – be to, šį kartą buvo apskaičiuota, kad pėdsakas buvo paliktas 5000 metų anksčiau nei buvo rašoma 2016 metais atliktame tyrime.
Pirmoji technologija, kurią naudojo mokslininkai, siekdami nustatytų pėdsakų amžių, buvo urano ir torio virtimo heliu matavimas, kuris leidžia sužinoti mažų cirkonio kristalų, esančių archeologinės radimvietės uolose, amžių. Antrasis metodas – sekti radioaktyvaus chloro kiekį, kuris parodo, kaip ilgai vulkaninės kilmės uolos buvo prie žemės paviršiaus.
Palyginus abiejų analizių rezultatus, paaiškėjo, kad Cakallaro ugnikalnis greičiausiai išsiveržė maždaug prieš 4700 metų – tuo tarpu neandartaliečiai išnyko prieš 40 000 metų. Dėl tokio didelio skirtumo ne tik tyrimo autoriai, bet ir kiti mokslininkai mano, kad pėdsaką paliko Bronzos amžiaus žmonės.
I.Ulusoy su kolegomis taip pat bando rasti sąsajų tarp pėdsako ir piešinio netoliese esančiame urve. Šis senovinis piešinys vietiniams jau kurį laiką buvo žinomas, tačiau mokslininkai jį atrado tik 2008 metais. Turkijos archeologijos naujienų svetainėje šis meno kūrinys yra vadinamas Kanlito urvo piešiniu.
Urvas, ant kurio sienos ochros spalvos dažais yra pavaizduota kūgio formos struktūra su viršūne, kuri primena kraterį, yra vos už 2 km nuo tos vietos, kur buvo rastas pėdsakas. Po kūgiu taip pat pavaizduota stora linija, kuri, mokslininkų nuomone, galėtų reikšti lavą ar krentančius akmenis.
„Dėl detalių, esančių paveiksle, mes manome, kad Bronzos amžiaus žmonės, pamatę ugnikalnio išsiveržimą, taip pat nupiešė ir šį paveikslą. Žinoma, ryšys tarp Kanlito urvo piešinio ir ugnikalnio išsiveržimo kol kas yra tik numanomas, nes neturime tvirtų įrodymų, kurie paneigtų ar patvirtintų šią hipotezę“, – tyrime rašo mokslininkai.
Tyrimas taip pat neigia kitų mokslininkų iškeltą teoriją, kurioje teigiama, kad pėdsakas buvo paliktas tada, kai žmonės ėmė bėgti nuo ugnikalnio. Išmatavus atstumą tarp pėdsakų mokslininkai nustatė, kad žmonės ėjo normaliu greičiu link ugnikalnio, bet ne nuo jo.
Toks nespartus tempas rodo, kad pėdsaką palikę žmonės link ugnikalnio ėmė keliauti greičiausiai išgirdę pirmą sprogimą. Tyrimo bendraautorius Martinas Danisikas teigia, kad prie pat vulkano jie buvo jau paskutinėmis akimirkomis – tačiau įkvėpti šio reginio vis tiek galėjo palikti meninę jo interpretaciją.
„Manau, žmonės nustebo išgirdę stiprų ugnikalnio išsiveržimo garsą. Tai įvykis, kurį per gyvenimą pamato labai mažai žmonių. Tai galėjo įkvėpti Bronzos amžiaus žmones palikti šį piešinį po savęs“, – teigė I.Ulusoy.
Parengta pagal „Smithsonian“
