Kur vanduo, ten gyvybė. Galima drąsiai vartoti šią savotišką aksiomą ir nebijoti apsijuokti. Kita vertus, nauji įrodymai leidžia ja suabejoti, tiksliau – pateikia naujus parametrus, kuriems esant vanduo ir gyvybė tampa nesuderinamais dalykais, rašoma sciencealert.com.

Norėdami nustatyti šias ribas, mokslininkai nuvyko į vieną iš ekstremaliausių ir nesvetingiausių vietų Žemėje – Etiopijos Danakilo žemumoje esančias Dallolo geotermines versmes.

Šis pragariškas druskingo vandens pasaulis laikomas karščiausia žmonių gyvenama vieta mūsų planetoje, tačiau ji yra unikali ne tik dėl troškaus karščio.

Dallolo kraštovaizdį vagoja kraterio formos ežeriukai, kurių hiperrūgštinis, hiperdruskingas vanduo yra nudažytas ryškiomis spalvomis: žalia, geltona, oranžine ir ruda.

Žiūrint iš toliau, vaizdas atrodo nuostabus. Susidaro įspūdis, kad atsidūrei kitoje planetoje, tačiau per daug artintis negalima – karštųjų ežerėlių vanduo yra prisotintas nuodingų dujų dėl po egzotišku paviršiumi besislepiančio rusenančio ugnikalnio.

Nepaprastai ekstremalios Dallolo sąlygos seniai žavi mokslininkus. Vienos 2016 m. surengtos ekspedicijos tikslas buvo išsiaiškinti, ar tokioje nesvetingoje aplinkoje kas nors apskritai gyvena.

„Tai nuostabi, tačiau nedraugiška vieta... Chloro garai graužė mūsų kvėpavimo takus“, – sakė ekspedicijos vadovas Felipe Gomezas, dirbantis Ispanijos astrobiologijos centre.

„Tokioje vietoje gali išgyventi tik mikrobai ekstremofilai, kurie labai domina astrobiologus.“

Šio tyrimo rezultatai buvo paskelbti vos prieš keletą mėnesių. Mokslininkų komanda pranešė aptikusi pirmuosius gyvybės karštose rūgštinėse versmėse pėdsakus. Jie rado „itin mažų mikroorganizmų“, kurių skersmuo siekia vos keletą nanometrų.

Neseniai kita mokslininkų komanda atliko savo tyrimą ir užginčijo šiuos rezultatus.

„Nesutinkame su teiginiu, kad itin ekstremaliomis sąlygomis pasižyminčiose Dallolo hidroterminėse versmėse yra gyvybė“, – birželio mėnesį „Twitter“ rašė mikrobiologė Jodie Belilla, dirbanti Prancūzijos Paris-Sud universitete, kai pasirodė jos komandos kontraargumento išankstinė versija.

„Ar hiperrūgštiniuose ir hiperdruskinguose Dallolo ežerėliuose yra gyvybė?“ – tada klausė mokslininkai.

„Mes manome, kad nėra, remdamiesi molekuliniais ir mikroskopiniais tyrimais. Tiesa, radome daug oru atkeliavusių ir su žmonėmis susijusių teršalų.“

Atlikdami tyrimą, kurio rezultatai buvo recenzuoti ir šią savaitę išspausdinti, mokslininkai naudojo įvairius analitinius metodus, tirdami daug skirtingų mėginių, paimtų iš keturių Dallolo geoterminio komplekso vietų. Tam prireikė trijų ekspedicijų, kurios buvo surengtos 2016–2018 m.

Nors tyrėjai aptiko archėjų buvimo požymių bei bakterijų genų sekų užuominų, visgi jie tvirtina, kad daugelis tokių atvejų greičiausiai tėra klaidinanti informacija.

„Dauguma jų buvo susiję su gerai žinomais laboratorinių rinkinių ir laboratorijų teršalais, o kiti radiniai – žmonėms būdingos bakterijos, atsiradusios dėl intensyvaus afarų ir turistų lankymosi prie versmių“, – savo darbe aiškina tyrimo autoriai.

Komandos narių teigimu, studijos rezultatai leidžia daryti išvadą, kad Dallolo ežerėlių sistemoje nėra aktyvių natūraliai ten gyvenančių mikrobų.

„Nustatėme du pagrindinius fizikocheminius barjerus, neleidžiančius gyvybei klestėti esant skystam vandeniui. Ko gero, šią informaciją galima pritaikyti ne tik Žemei, bet ir kitoms planetoms, nepaisant fakto, kad skystas vanduo yra visuotinai pripažintas gyvybei tinkamų sąlygų požymis“, – aiškino mokslininkai.

Vienas iš barjerų yra daug magnio turintis druskingas vanduo, ardantis ląsteles vykstant procesui, vadinamam chaotropiškumu. Kitas – tam tikras toksiškas hiperrūgštingumo ir hiperdruskingumo derinys. Manoma, kad „prisitaikymas molekuliniu lygmeniu prie labai mažo pH ir itin druskingo vandens yra neįmanomas, viršijus tam tikrą ribą“.

Žinoma, įrodymų nebuvimas nėra gyvybės nebuvimo įrodymas. Nors nuodugnus Dallolo druskingosios „saunos“ mėginių tyrimas nepadėjo aptikti už mikrofosilijas sudėtingesnių gyvybės formų, tai nereiškia, kad jų ten apskritai nėra.

Tačiau kol išsamesnių analizių metu bus įtikinamai įrodyta priešingai, J. Belilla ir jos komanda tvirtai laikosi įsitikinimo, kad nesvetingiausi Dallolo kampeliai nekelia kolonizacijos grėsmės.

„Hidroterminiuose Dallolo ežerėliuose gausiai aptinkami abiotiniai, dažniausiai daug silicio turintys biomorfai, atkartojantys nesudėtingą itin mažų ląstelių formą ir dydį, patvirtina neaiškią morfologinių „mikrofosilijų“ kilmę. Būtina rasti bent keletą biopėdsakų, norint teigti, kad šioje vietoje egzistuoja gyvybė“, – reziumuoja komanda.

Tyrimo rezultatai buvo išspausdinti žurnale „Nature Ecology & Evolution“.

Komentarai ()