Žaliavoriai – vieni iš didžiausių ir įspūdingiausių mįslingo ir pavojingo Australijos vorų pasaulio personažų. Ir, žinoma, vienas didžiausių vorų bijančių žmonių košmarų. Jų apvalūs pūkuoti kūnai ir ilgos kojos nepalieka abejonių – tokia kompanija tik stipriausių nervų turėtojams, rašo sciencealert.com.

O dabar įsivaizduokite, kaip turėjo nustebti „Bush Heritage Australia“ ekologė Angela Sanders, kai, atidariusi oposumo gyvenamą dėžę, joje aptiko net ne vieną, o dešimtis tokių žaliavorių (taip, jūs perskaitėte teisingai, dešimtis) – visi jie buvo susispaudę kaip silkės statinėje.

Bet kuris normalus žmogus, prieš akis išvydęs tokį reginį, pradėtų kelti isterijas ir galbūt netgi apalptų, tačiau tik ne A. Sanders ir jos komanda. Mokslininkai labai apsidžiaugė, nes toks radinys – įrodymas, kad jų bandymai atkurti ekosistemas yra pakankamai veiksmingi ir netgi pranoksta lūkesčius.

„Monjebup Nature Reserve“ Australijoje – unikalus aplinkos apsaugos projektas, kuriuo siekiama atkurti natūralią dešimtmečių miškų kirtimo išvargintų teritorijų ekologiją.

Siekiant šių tikslų, sodinami medžiai, kuriuose gali apsigyventi teritorijai būdingi gyvūnai. Be to, šiuo metu eksperimento vietoje jau pakanka augmenijos, kad tokie gyvūnai kaip mažieji oposumai (Cercartetus concinnus) ir minėtieji žaliavoriai vėl pasijustų kaip namuose.

Nepaisant to, medžiai dar pakankamai jauni, kad juose galėtų patogiai gyventi minėtieji oposumai, taigi „Bush Heritage Australia“ personalui teko mažiesiems oposumams parūpinti specialių dėžių, kur jie galėtų įsikurti.

Medžiuose gyvena ir žaliavoriai – dažniausiai po atsilupusia kamienų žieve ir po rąstais. Minėtieji medžiai per jauni ir šių vorų poreikiams, taigi, natūralu, kad žaliavoriai persikraustė į oposumams skirtas dėžes.

„Tai tokia žaliavorių rūšis, kurie gyvena drauge, dažniausiai po medžių žieve. Ten, kur atsodinome iškirstus medžius, jie dar per jauni patenkinti būtinuosius šių vorų poreikius, taigi, jiems pasirodė geriausias sprendimas įsikurti medinėse opusumams skirtose dėžėse“, – savo tinklaraštyje paaiškino A. Sanders.

Tai, kad tiek daug vorų gyvena drauge, gali pasirodyti keista ir, anot žinovų, iš dalies taip ir yra. Dauguma vorų gyvena vieni, palikuonys atsiskiria vos tik pakankamai sustiprėja ir gali išgyventi savarankiškai.

Kaip ten bebūtų, kai kurie vorai labiau socialūs, gyvena didelėmis šeimomis ir kartais suverpia įspūdingo dydžio voratinklius.

Pavyzdžiui, vienas neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad vorai, kurie daugiau laiko praleidžia su savo atžalomis, užaugina stipresnių ir atsparesnių vorų kartą.

„Vorai, kuriuos aptikome oposumų dėžėse, priklauso vienai rūšiai, o jų spalva ir dydis skiriasi priklausomai nuo amžiaus“, – sako vorų ekspertė iš Vakarų Australijos muziejaus Julianne Waldock.

„Kodėl jie visi susigrūdę vienoje vietoje? Mokslų daktarė iš Kornelio universiteto tiria dvi žaliavorių rūšis - D. lapidicola iš Vakarų Australijos ir D. cancerides ir Rytų Australijos. Abi šios rūšys mėgsta kitų vorų draugiją, o tai gana neįprasta savybė šiems sutvėrimams. Tyrimai atskleidė, kad tokia tolerancija gentainiams padeda išgyventi ir veiksmingai dalintis būtiniausiais ištekliais. Didžiausi bendruomenės nariai netgi linkę dalintis maistu su mažesniais“, – komentuoja J. Waldock.

Taigi, šiems vorams gyventi tinkamų sąlygų ne tiek ir daug, tad jie tam tikra prasme priversti susivienyti ir kartu siekti bendro tikslo – išgyventi.

Tiesa, nerimauti dėl mažųjų oposumų taip pat neverta – „Bush Heritage Australia“ „Science Alert“ žurnalistus patikino, kad tokių medinių dėžių jie parūpino daugiau nei pakankamai ir jose tilps visos norinčios gyvybės formos.

Komentarai ()