Sakote, sugrįžo gulbės ir delfinai į Veneciją? Sakote, dangus virš didžiųjų pramonės centrų prasišvietė pro teršalų debesis? Sakote, gamta atsigauna? Bet ar tikrai? Kaip ilgai namuose išsilaiko prieš Kalėdas atlikta generalinė tvarka? Dažniausiai iki pirmo svečio, o kartais užtenka ir namo iš lauko įvirtusių namiškių.

Labai norėčiau tikėtis, kad žmonija sugebės įsisavinti šią pamoką ir pasibaigus pandemijai pasuks atsakingos ekonomikos keliu, bet nei politikų, nei ekonomistų kalbose nesigirdi aplinkosaugininko ausims tokių mielų raktažodžių kaip „darni plėtra“, „žiedinė ekonomika“ ar „netaršios technologijos“.

Deja, dažniausiai girdima žinutė yra susijusi su šiuo metu sustojusių ir sunkius laikus išgyvenančių įmonių palaikymu, parama jų veiklos prikėlimui, o ne perėjimui prie netaršių technologijų ar aplinką tausojančių veiklos principų įdiegimo ir taikymo. Taigi tikėtis, kad koronaviruso plitimo metu sumažėjusi tarša tokia ir liks yra labai naivu. Bet vis dėlto kokių liekamųjų pasekmių gamtai turės ši pandemija?

Vienas lauke – ne karys

Pirmiausia, ilgalaikį poveikį turės mąstysenos pokytis. COVID-19 suteikia šansą kiekvienam pergalvoti, koks yra mūsų indėlis šiame persipynusiame pasaulyje – ar racionaliai vartojame, ar racionaliai keliaujame, ar tausojame gamtinius ir žmokiškuosius resursus.

Asmeniškai kiekvienam iš mūsų vienos savaitgalio kelionės į Romą ar Paryžių atsisakymas turbūt poveikio neturės, bet jeigu taip pasielgs visi dažnai po pasaulį besiblaškantys asmenys, poveikis jau bus matomas. CO₂ emisijos tikrai sumažės. Jeigu visi tie, kurie dirba biuruose ir gali vieną dieną per savaitę dirbti iš namų, taip ir padarys, tai matysis bendrame poveikio aplinkai paveiksle.

Mes ir jie

Tačiau COVID-19 paliks ir kitą ilgalaikį ženklą mūsų sąmonėje – kito baimę ir nepasitikėjimą. Ir čia nėra tas nepasitikėjimas, kad kažkas ištrauks piniginę ar praskleidęs paltuką pademonstruos visa, kuo gamta apdovanojo. Ne, šįkart nepasitikėjimas bus stipresnis.

Jau pačioje pandemijos pradžioje buvo fiksuojami išpuoliai prieš kinų bendruomenės žmones, tačiau kai šalies lyderiai ima sakyti, kad visi žmonės nuo šiol bus traktuojami kaip galimai užsikrėtę, tai ne tik prieš kitataučius, kitaminčius ar kitaip besielgiančius yra kuriamos stigmos. Jos kuriamos ir prieš tą mielą kaimynę iš gretimos laiptinės ir prieš keistuolį senuką, nuolat sukantį ratus kieme ir vis kažką veikiantį.

Praėjus pandemijai, lipti į viešąjį transportą atrodys dar baisiau nei buvo iki šiol, naudotis ir dalintis rūbais, daiktais, priemonėmis atrodys rizikingiau. Taigi kiekvienas norėsime turėti savo naują, ką tik pagamintą daiktą – tai turbūt bus tikras džiaugsmas visiems gamintojams, tačiau aplinka kentės labiau nei iki šiol.

Nekaltos tradicijos

Kitas ilgalaikis pokytis, kuris gal nėra labai aktualus daugumai lietuvių, bet labai svarbus Azijos ir Afrikos gyventojams, yra laukinių žvėrių turgų uždraudimas arba bent jau ribojimas. Tuos regionus tyrinėjantys biologai teigia, kad laukinių žvėrių turgūs yra padėję atrasti ne vieną naują dar iki tol nežinotą mokslui gyvūnų rūšį bei padeda įvertinti, ar tam tikros nykstančių gyvūnų rūšys jau išnyko ar vis dar egzistuoja. Juos uždraudus dalis šios prekybos sustos, o dalis tiesiog pasitrauks į pogrindį.

Poreikis žvėrienai ar kitoms kūno dalims (ragams, nagams, kailiui ar kt.) išliks tol, kol išliks tam tikros tikėjimo dogmos. Jų vedini žmonės ieškos, kur galėtų gauti tigro dantį potencijos skatinimui, skujuočio mėsos buljono skrandžio opos užlopymui ar gyvatės galvos, kurią palikus po kaimyno slenksčiu visi jo turtai atlėks pas tą, kuris turi gyvatės uodegą. Tokie turgūs yra tiesiog gegužinės visokių virusų sklidimui bei perėjimui nuo vienos rūšies prie kitos.

Ir šis koronavirusas nėra pirmasis, kuris į žmones pateko iš kitos rūšies gyvūnų, tokių jau yra buvę ir daugiau, bet tik šis vienintelis kol kas sugebėjo sukelti tokio lygio pandemiją. Taigi reikia tikėtis, kad šią pamoką išmoksime ir panaikinus laukinių žvėrių turgus paliksime animalistinius tikėjimus kultūriniams tyrinėjimams, liaudies dainoms ir pasakojimams bei Murakamiui, kuris iš viso to suries dar vieną neįtikėtiną romaną.

Užuominos žmonijai

Taigi žvelgiant iš aplinkosaugos perspektyvos, koronavirusas žmonijai suteikia nepamainomą galimybę įvertinti mūsų daromą poveikį aplinkai. Pastebėjote, danguje nebėra lėktuvų paliktų pėdsakų, matote upių dugne besivoliojančias padangas, įsiklausėte, kokie tylūs ir ramūs yra miestai, kai nebeliko rytinio iki vakaro besitęsiančio transporto piko.

Labai panašiai turėtų atrodyti pasaulis, jeigu norėtume suvaldyti klimato kaitą ir atšilimą. Tačiau gali būti, kad visa tai bus tik trumpas atokvėpis prieš žmonijai suduodant paskutinįjį smūgį gamtai ir neatitaisomai iškreipiant jautrius gamtos ciklus ir procesus.

Paulina Budrytė, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto lektorė, aplinkosaugos specialistė bei urbanistė

Komentarai (3)