Nors krakenas – mitinė jūrų pabaisa, apipinta daugybę legendų, jos prototipas egzistuoja ir realiame gyvenime. Architeuthis dux – didžiausias pasaulyje žinomas kalmaras – po ilgų bandymų galiausiai užfiksuotas mokslininkų kamerų.

Vikrumą lemia akys

A.dux gali užaugti iki 14 m ilgio. Tačiau, nepaisant jų dydžio, šie galvakojai beveik niekada nematyti vandenyje. Dauguma šių bestuburių pastebėti išplaunami į krantus arba įsipainioję į giliavandenių tralų tinklus. Tai pagaliau pasikeitė 2012 m., kai jūros mokslininkų grupė nufilmavo jauną A.dux natūralioje aplinkoje, maždaug 630 m gylyje į pietus nuo Japonijos.

Dabar internete paskelbtame tyrime, publikuotame žurnale „Deep Sea Research Part 1: Oceanographic Research Papers“, gilinamasi į tai, kodėl šie gelmių milžinai yra tokie nepasiekiami, ir aiškinama, kaip mokslininkų komandai pavyko pirmą kartą nufilmuoti A.dux natūralioje aplinkoje 2012 m. ir dar kartą 2019 m. Meksikos įlankoje.

Pasak tyrimo autorių (daugelis jų dalyvavo 2019 m. stebint milžinišką kalmarą), šio padaro vikrumą iš dalies lemia jo didžiulės akys.

Milžiniški kalmarai gali gyventi tūkstančius metrų po vandenyno paviršiumi. Į tokį gylį prasiskverbia labai mažai saulės šviesos, todėl, norėdami prisitaikyti, milžiniškiems kalmarams išsivystė didžiausios akys gyvūnų karalystėje. Kiekviena šių galvakojų akis yra maždaug tokio pat dydžio kaip krepšinio kamuolys.

Pasak tyrimo autorių, šios didžiulės akys ne tik padeda milžiniškiems kalmarams orientuotis giliuose ir tamsiuose vandenynuose, bet ir tikriausiai daro juos itin jautrius ryškioms šviesoms, kurias jūrų tyrėjai montuoja prie savo povandeninių laivų ir povandeninių kamerų. Šis jautrumas gali paaiškinti, kodėl milžiniškus kalmarus taip sunku surasti jų natūraliose buveinėse. Kol mokslinių tyrimų transporto priemonė pasiekia kalmaro plaukimo vietą, kalmaras jau seniai būna pabėgęs nuo laivo šviesų ir vibracijos.

Siekdami ištaisyti šį per didelį apšvietimą, 2012 ir 2019 m. A. dux stebėjimuose dalyvavę tyrėjai sumažino savo povandeninio laivo (pavadinto „Medusa“) šviesas. Pasiekęs norimą gylį, „Medusa“ išjungė šviesas ir nustojo judėti, leisdamas gelmių gyviams prie jo priplaukti, o ne aktyviai plaukti jūros dugnu. Komanda taip pat apšvietė savo kamerą blausia raudona šviesa, o ne ryškiomis baltomis šviesomis, paprastai naudojamomis tokiose ekspedicijose, pasinaudodama natūraliu giliavandenių gelmių spalvų aklumu.

Tyrėjai padarė išvadą, kad ši strategija, kai prasto apšvietimo įranga derinama su bioliuminescenciniu masalu, yra veiksmingiausias žinomas būdas išvilioti milžiniškus kalmarus iš slėptuvės.

Komentarai ()