Žemė toli gražu nėra vientisa uolienų masė. Išorinis mūsų planetos sluoksnis, vadinamas litosfera, sudarytas iš daugiau kaip 20 tektoninių plokščių; joms slystant planetos paviršiumi, vyksta žemynų judėjimas, susidaro kalnų grandinės, vandenynų įdubos, žemės drebėjimai. Vis dėlto kyla diskusijų, dėl ko šios milžiniškos uolienų plokštės apskritai juda.

Trys draugai: Saulė, Žemė ir Mėnulis

Tarp daugybės šimtmečiais keltų hipotezių kaip paaiškinimas buvo aptariamos konvekcinės srovės, atsirandančios dėl karšto planetos branduolio, tačiau abejotina, ar šis reiškinys sukurtų pakankamai energijos.

Naujai paskelbtame tyrime, priešingai nei šiuo metu populiariame „Don't look up“ filme, mokslininkai ragina pakelti akis į viršų ir priežasties ieškoti danguje.

Atkreipdami dėmesį į tai, kad dideliems objektams judinti dažniausiai naudojama jėga, o ne šiluma, autoriai teigia, kad Saulės, Mėnulio ir Žemės gravitacinių jėgų sąveika gali būti atsakinga už Žemės tektoninių plokščių judėjimą.

Pagrindinė hipotezės dalis yra baricentras – dviejų arba daugiau kūnų bendras masės centras, kuris šiuo atveju yra Žemės ir Mėnulio masės centras. Tai taškas, aplink kurį iš tikrųjų skrieja Mėnulis, ir jis nėra tiesiogiai mūsų planetos masės centre, kurį vadiname geocentru.

Vietoj to, baricentro vieta Žemėje per mėnesį pasikeičia net 600 kilometrų, nes Mėnulio orbita aplink Žemę yra elipsinė dėl mūsų Saulės gravitacinės traukos.

„Kadangi svyruojantis baricentras yra už maždaug 4600 kilometrų nuo geocentro, Žemės orbitos tangentinis pagreitis ir Saulės trauka yra nesubalansuoti“, – „Science Alert“ sakė geofizikė Anne Hofmeister iš Vašingtono universiteto Sent Luise, – „Šilti, stori ir tvirti planetos vidaus sluoksniai gali atlaikyti šiuos įtempius, tačiau plona, šalta ir trapi litosfera į tai reaguoja trūkinėdama.“

Išcentrinės jėgos, lydinčios Saulės trauką, išsidėstymo ir dydžio skirtumai, kai Žemė sukasi sudėtingoje orbitoje aplink Saulę, sukuria labai asimetriškas, laike kintančias jėgas Žemei, kuri ir taip jau patiria sukimosi įtampą, straipsnyje rašo mokslininkai.

Jie teigia, kad dėl tokios fizikinės įtampos ir deformacijų po Žemės paviršiumi kietoji litosfera ir kietoji viršutinė mantija sukasi skirtingu greičiu – visa tai lemia ypatinga Žemės, Mėnulio ir Saulės konfigūracija.

Be Mėnulio ir jo sukeliamų poslinkių tarp baricentro ir geocentro nebūtų tektoninių plokščių aktyvumo, kurį matome Žemės paviršiuje. Kadangi Saulės gravitacinė trauka Mėnuliui yra 2,2 karto didesnė už Žemės trauką, per ateinančius maždaug milijardą metų Mėnulis vis labiau tolsta nuo mūsų planetos.

„Siūlome, kad plokščių tektoniką lemia du skirtingi, bet sąveikaujantys gravitaciniai procesai“, – rašo mokslininkai. „Pabrėžiame, kad Žemės vidaus karštis yra būtinas kuriant šiluminį ir fizinį ribinį sluoksnį, vadinamą litosfera, jo bazinį lydymąsi ir po juo esančią mažo greičio zoną.“

Siekdami dar labiau patvirtinti savo tyrime iškeltą hipotezę, mokslininkai savo analizę taiko kelioms uolinėms Saulės sistemos planetoms ir palydovams, iš kurių nė vienoje iki šiol nebuvo patvirtintas tektoninis aktyvumas, rašoma „Science Alert“.

Jų atliktas Žemės ir kitų pagrindinių Saulės sistemos dangaus kūnų palyginimas atskleidžia galimą paaiškinimą, kodėl nė viename iš pagrindinių palydovų ar uolinių planetų iki šiol neaptikome tektoninio aktyvumo.

Komentarai ()