Metai „Apkabinkime medį“ jau netolimoje ateityje. Pasaulio vyriausybių atstovai planuoja šiais metais susitikti, kad aptartų, kuo pakeisti iki 2012 metų galiojantį Kioto protokolą dėl klimato kaitos prevencijos. Pagrindinis susitikimo klausimas – kaip įtraukti sąvoką „vengtinas miškų iškirtimas“ į sutartį, pakeisiančią Kioto protokolą – kitaip tariant, numatyti schemas, kurių pagrindu teršėjai privalės mokėti už miškų, kurie kitu atveju neabejotinai būtų iškirsti, išsaugojimą.

Manoma, kad vieną ketvirtąją viso į aplinką išmesto anglies dvideginio kieko sukelia negailestingas pasaulio atogrąžų miškų iškirtimas. Kioto protokolo švarios plėtros mechanizme, pagal kurį turtingų valstybių teršėjai investuoja į išmetamų dujų mažinimo projektus besivystančiose šalyse, numatyti ir miškų atželdinimo projektai. Kita vertus, planai, kaip sustabdyti egzistuojančių miškų kirtimą, deja, neįtraukti, nors miškų potencialas, sumažinant į aplinką išmetamųjų teršalų kiekį, yra milžiniškas. Valstybės, kuriose apstu saugotinų miškų, pavyzdžiui, Indonezija, nori šią situaciją pakeisti, kadangi už miškų išsaugojimą jos galėtų gauti milijardus dolerių.

Pasaulio bankas siekia, kad kreditai už miškų nekirtimą būtų pradedami teikti 2008 metais, skiriant 250 milijonų dolerių iš Forest Carbon Partnership Facility fondo. Pirmiausia šie pinigai leistų maždaug 20 valstybių sudaryti visų savo miškų apskaitą, nustatyti kokiam anglies dvideginio kiekiui šie miškai neleidžia išsiskirti į aplinką bei apskaičiuoti kaštus, kurie atsirastų, jeigu tokie miškai nebūtų iškirsti. Tada bus nustatyti bandomieji projektai, kurių pagrindu bankas mokės kompensacijas vyriausybėms už žymų progresą stabdant miškų kirtimą.

Tokie planai atveria milžiniškas galimybes, bet gali būt sudėtinga juos įgyvendinti taip, kad miško ruošos darbai iš tikrųjų sumažėtų, o ne būtų tiesiog perkeliami kur nors kitur. Be to, tokios vietovės, kaip Indonezijos Aceh rajonas, kur miškams šiuo metu gresia keli pavojai, susigundys turtingosioms valstybės pareikšti: „Mokėkite, arba nukentės medžiai“.

Kol klimato ekspertai tuščiai eikvoja laiką, diskutuodami apie medžių išsaugojimą, drėgnų tropinių miškų ruožai aplink Azijos-Ramiojo vandenyno regioną bei kitur ir toliau bus kertami. Remiantis Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, šiais metais vien tik Indonezija neteks dar 2% arba 19 000 kv. km miško – ploto didesnio už Konektikuto valstiją. Kitose netinkamai valdomose valstybėse, pavyzdžiui, Mianmare bei Kambodžoje, medžių skliautų kirtimas vyksta tokiu pat greičiu. Daugelis tokių valstybių turi įspūdingus miškų išsaugojimo įstatymus, veikiančius, deja, tik popieriuje (t.y. mirusiuose medžiuose), nes praktikoje miško ruoša ir toliau neteisėtai vykdoma.

Miško kirtėjai verčia vertingiausius kietmedžius, priklausančius dipterocarpaceae šeimai (šie medžiai išauga iki 50 metrų aukščio ir savo lapų laja jie sukuria apsauginį skliautą šalia augantiems augalams ir besiglaudžiantiems gyvūnams), nepalikdami jokio šešėlio „antriniam“ miškui, kuris išdžiūva ir tampa itin degus, o užsidegęs į aplinką išskiria didžiulius kiekius anglies dvideginio. Gaisrus dažniausiai sukelia ūkininkai, beruošdami dirvą sėjai. Kasmetinis „rūkelis“, atsirandantis dėl siaučiančių gaisrų Indonezijoje metų viduryje sausojo sezono metu, skleidžia dūmus beveik per visą Pietryčių Aziją.

Kaip bebūtų, ne visos žinios yra blogos. FAO atlikto tyrimo duomenimis, šiais metais Azijos-Viduržemio jūros regione iš viso turėtų būti atsodinta beveik 6000 kv. km miško. Tai yra gan didelis pasikeitimas palyginus su 1990-aisiais, kai kasmet buvo iškertama apie 13000 kv. km. Pagrindinė to priežastis – Kinijos stulbinamos pastangos atželdinti miškus. Šį procesą šalies vyriausybė paspartino po siaubingų potvynių 1998 metais, siekdama atgaivinti medžių uždangą, ypatingai didžiuliame Yangzi upės baseine. Vietname miškų atželdinimas vyksta labai greitai, o Indija, kurioje miškų yra beveik tiek pat kiek Indonezijoje, šį procesą vykdo po truputį, tačiau kasmet.

Nauji medžiai ir keletas naujų privalumų

Atželdinti Azijos medžiai ne tik apsaugos nuo potvynių ir nuošliaužų, bet ir įsisavins anglies dvideginį. Antra vertus, šių medžių įvairovė yra daug mažesnė negu tų, kurie iki šiol naikinami. Popieriaus gamybai želdinamos eukaliptų plantacijos arba kitos greitai augančios rūšys, pavyzdžiui, tuopos, kurios naudojamos medienos gamybai. Kiti medžiai – vaismedžiai. Vis dėlto gamta su griaunama jėga įsibrauna net ir į medžių plantacijas, su savimi atsinešdama gausybę įvairių rūšių.

Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Tailande, planuojama atželdinti miškus, kuriuose augtų kuo įvairesnės medžių rūšys ir kurie savo sudėtimi būtų kiek įmanoma panašesni į tropinius miškus. Gamta, jeigu jai netrukdoma, padaro tai pati. Tačiau pagalbos ranką ištiesia ir besirūpinantys miškų išsaugojimu, sodindami greitai augančias „pionierines“ medžių rūšis su plačiais lapijos skliautais. Tai savo ruožtu spartina išnaikintų drėgnųjų miškų atgimimą. Azijos-Viduržemio jūros regione medžiai vėl želia, tačiau svarbiausia tai, kad po ištisus amžius trukusio miškų nykimo vėl atsiranda pagrindas tikėti, kad gausi medžių rūšių įvairovė gali būti išsaugota.

Parengta pagal The Economist

Komentarai (2)