Toliau tęsiame pažintį su pavojingais vandens gyvūnais – pirmojoje dalyje rašėme apie labai įdomią žuvį fugu, kuri sugeba vienu metu kelti milžinišką mirties baimę ir tuo pačiu būti delikatesu. Antrojoje dalyje kalbėjome apie rajas – taikias, bet turinčias kuo apsiginti. Šioje dalyje net trys žuvų rūšys – visos skirtingos, visos ne per didžiausios, tačiau, be abejonės, labai pavojingos.

Nesišlapink Amazonėje

Prie Amazonės gyvenantys indėnai nuo vaikystės žino, jog negalima šlapintis įbridus į upę. Tai ne prietarai ar religiniai papročiai. Pavojų sukelia labai mažutės – daugiausiai iki 40 milimetrų užaugančios žuvelės šamukai kandira (lot. Candiru Urethra). Suaugę vyrai šios žuvelės bijo beveik taip pat paniškai, kaip dauguma moterų pelių ar vorų. Ir yra dėl ko.

Jie parazituoja stambesnių žuvų kraujyje. Šamiukai orientuojasi pagal žiaunų skleidžiamą amoniako kvapą. Žuvims kvėpuojant, per žiaunas jie patenka į vidų, apsigyvena kraujyje. Prasideda ilgai trunkanti kankynė.

Tą patį žuvelė padaro ir žmogui. Šlapimo amoniakas vilioja šį parazitą. Žmogus net nepajunta, kaip ta žuvelė patenka į genitalijas ir įsiskverbia į kraujotakos sistemą, minta iš vidaus mėsa bei krauju ir dauginasi. Įsliuogusi į vidų, žuvytė išskleidžia dantukus ir ją iškrapštyti tampa labai sunku. Pastebėti šią žuvytę besimaudant praktiškai neįmanoma – ji ne tik labai maža, bet dar ir peršviečiama. Pajusti, jog ji jau šliaužia į varpą galima tik tuomet, kai tampa per vėlu ją ištraukti. Vienam mokslininkui atliekant eksperimentą žuvytė netyčia įsliuogė į žaizdą rankoje. Po to mokslininkas su siaubu stebėjo kaip parazitas greitai skverbėsi gilyn į jo kūną link venos – beveik kaip fantastinių filmų zondai, įsiskverbiantys į žmogaus kūną.

Tad jeigu jau genitalijose apsigyveno toks padarėlis, be ekstremalių priemonių jo neiškrapštysit. Operacija praktiškai neišvengiama, nes patekęs į vidų šamukas išsipučia ir kelis kartus padidėja. Blogiausia, kad chirurgas negali garantuoti, jog operuojant bus išsaugotos lytinio organo funkcijos.

Dryžuotasis zebras

Dar viena žuvis, su kuria nerekomenduojama susidurti plaukiotojams, – sparnuota dryžuotoji arba dar vadinama zebrinė sparnapelekė (lot. Pterois volitans). Ji dėl savo išvaizdos dažnai vadinama tiesiog zebru.

Gyvena Indijos ir Ramiajame vandenynuose, tačiau ne retai jos auginamos akvariumuose. Dydis – 30-40 cm, nepriklausomai nuo to, auginama laisvėje ar nelaisvėje. Kūnas ryškiai dryžuotas, turi didelius vėduoklės pavidalo pelekus. Ant jos nugaros esantys dygliai yra nuodingi ir gali būti pavojingi netgi žmogui.

Ši žuvis nėra judri – nejudėdama styro kur nors koralų šešėlyje ant jūros dugno, lėtai mojuoja ilgais, puošniais, spindinčiais pelekais. Ją lengva palaikyti vandens augmenijos spalvota puokšte. Toks apsirikimas gali brangiai kainuoti, tačiau reikia nepamiršti, jog zebrinė sparnapelekė naudojasi dygliais ne puldama grobį, bet gindamasi nuo priešų.

Pajutusi pavojų, zebrinė sparnapelekė akies mirksniu iškiša savo aštrius, nuodingus dyglius. Nors ir nežymus bent vienas tokios adatos bakstelėjimas žmogui sukelia didelį skausmą. Jis gali prarasti sąmonę. Įdurta vieta sutinsta ir apmiršta. Skausmas pradeda šiek tiek mažėti po kelių valandų, o praeina tik po savaitės.

Jei nardytojui įsminga keli dygliai, jis gali iš karto netekti sąmonės, būti paralyžiuotas. Pakartotinai įsidūręs sparnuotosios dygliais žmogus įgauna imunitetą. Tačiau tokių „bandymų“ geriau vengti.

Akvariumų mėgėjai tokiomis žuvimis džiaugiasi, kaip reikalaujančiomis nedaug priežiūros, tačiau pripažįsta, jog elgtis su žuvimi reikia labai atsargiai – įdūrimo skausmas gali būti sunkiai ištveriamas.