Kova už būvį mums, žmonėms, tapo perkeltinės prasmės žodžiais. Tačiau to tikrai negalima pasakyti apie gyvūnijos pasaulį. Ji vyksta visur - tarp stambių laukinių gyvūnų miškuose, tarp paukščių danguje, tarp žuvų vandenyje ir netgi tam mažajame pasaulyje, kurio mes dažnai net nepastebime - tarp vabzdžių. Šiame albume išvysite "bičiulišką" dviejų plėšrūnų - voro ir maldininko akistatą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Pirmiausia susipažinkime su pagrindiniais veikėjais.
Vorai (lot. Araneae) - bestuburių gyvūnų būrys, kurio atstovai sugeba gaminti voratinklių šilką, turi aštuonias kojas ir neturi sparnų. Šie nariuotakojai randami visuose žemynuose išskyrus Antarktidą. Iš viso priskaičiuojama apie 38 000 rūšių.
Dauguma vorų maitinasi vorantinklyje pagautomis aukomis. Voratinklis - vorų rezgamas tinklas. Pilvelyje yra voratinklinės liaukos, kurios išskiria ore stingstančią baltyminę medžiagą - voratinklinį šilką, iš kurio daromas voratinklis. Dalis liaukų išskiria lipnią medžiagą, kuria padengiami gaudomieji siūlai.
Ploniausias voro šilko siūlelis yra atsparesnis tempimui nei atitinkamo storio plieno viela. Sakoma, kad elastinga, stipri 1 mm skersmens gija gali išlaikyti iki 250 kilogramų.
Antrasis veikėjas - vabzdys maldininkas (Mantis religiosa), pasižymintis unikalia savybe - jis yra vienintelis vabzdys, galintis sukioti galvą.
Tai stambus vabzdys plėšrūnas, turintis dvi galingas priekines kojas, skirtas grobiui sučiupti ir laikyti. Būna 42-52 (patinas) arba 48-75 mm (patelė) ilgio. Spalva įvairi - nuo žalios iki pilkšvai rudos.
Priekinės kojos apart grobio sučiupimo, dar naudojamos judėjimui. Sparnai gerai išvystyti tiek pas patinus, tiek ir pas pateles, tik pastarosios juos naudoja ne skraidymui, o grobio bauginimui. Paplitęs labai plačiai - visoje Pietų Europoje, Artimojoje ir Vidurinėje Azijoje, Afrikoje, Australijoje.
Maldininkas yra tipinis grobuonis-pasalūnas. Jis gali kelias valandas nejudėdamas išstovėti patogioje vietoje ir staigiu judesiu sučiupti pro šalį kėblinusį neatsargų vabzdį. Jo medžioklės poza tokia charakteringa ir taip primena besimeldžiantį žmogų, jog švedų gydytojas ir natūralistas Carl von Linné pakrikštijo šį vabzdį Mantis (iš graikų kalbos - pranašas) Religiosa (religinis). Skirtingai nuo patinų, kurie minta smulkiais vazdžiais, didelės ir sunkios patelės dažnai užpuola ir panašaus dydžio arba net stambesnius už save vabzdžius.
Maldininkų gretose nesvetimas ir kanibalizmas. Neretai po poravimosi ar net poravimosi metu patelė suėda patiną.
Po tokios trumpos įžangėlės prasideda mūsų istorija. Neaišku kokias tikslais prisiartinusį maldiniką pastebėjo voratinklyje tupintis voras. Ilgai nelaukęs jis išsiruošė paskanauti šviežiena. Tik neaišku, ar maldinikas neturėjo tokių pačių tikslų. Kuo baigėsi šis susitikimas, nėra visai aišku, bet kova vyko arši...