Tufai Kauno marių pakrantėse  (0)

Viena iš Kauno marių pakrančių ypatybių yra tufų šaltinių gausa. Mokslininkai, prieš 30 metų aprašinėję pakrantes, pastebėdavo „kabančias pelkes“. Taip anksčiau buvo manoma apie šlaituose prasiveržiančių gruntinių vandenų suformuotas įdubas, kuriose ne visada randama pagrindinių pelkes sudarančių elementų, t. y. durpių ir samanų dangų.

Dažniausiai tufų buveinės aptinkamos dėl pakrantėse paplitusio geologinio reiškinio, vadinamo sufozija. Sufozija – tai krantų ardymo procesas, kai smulkaus smėlio dalelės pakliūva į požeminių vandenų srautą ir kartu yra išplaunamos. Šio proceso metu krantuose, terasose formuojasi duobės, vadinamos cirkais. Lotynų kalbos žodis circus reiškia „apskritimas, ratas“. Cirkai – apvalių formų įgriuvos, kurių dugnu silpna srove plūsta požeminis vanduo. Pakrančių įdubose, kurių pakraščiais, nesuformuodami srovės, nuolat sunkiasi kalcio elementų prisotinti atitekantys vandenys, susidaro sąlygos formuotis tufams.

Tufai – ne klintys

Tufai anksčiau būdavo tapatinami su klintimis. Nuo senų laikų Nemuno pakrantėse buvo kasamos klintys, žmonių vadinamos kalkėmis. Tikromis kalkėmis jos virsdavo tik išdegintos. Gamtoje, be klinčių, randama ir kitų kalkinių darinių: konglomeratų, smiltainių ir jau minėtų tufų. Didesnių smiltainių telkinių randama ties Žiegždriais, Palemonu, greta Gastilionių atodangos. O smulkių jų nuolaužų apstu beveik visur, vietomis jie ištisai dengia kelių šimtų metrų ilgio pakrantės ruožą. Tufai, dar vadinami gėlavandeniais karbonatais, formuojasi vandens srautuose, jų grumstelių dydis dažniausiai būna 2–5 cm. Besiformuojančių natūralios, pilkai rudos spalvos tufų aptinkama šaltiniuose. Užakusių šaltinių, į kuriuose jau nebepriteka vandens, tufai būna išblukę, balzgani. Tokios pat spalvos jų galima pastebėti ir ant išvirtusių pakrantės medžių šaknų.

Yra keletas atpažinimo požymių

Pagrindinis veiksnys, lemiantis tufų susidarymą, yra kalcio junginių prisodrintas vanduo. Dėl to dirvožemio ištyrimas gali atsakyti į visus klausimus apie tufų sandaros komponentus, susidarymo ypatumus. Einant pakrante nuo Girionių iki Vaišvydavos, matyti, kad paviršiniame dirvožemio sluoksnyje gausu klinčių intarpų, vietomis jų atsiranda ploname paviršiaus sluoksnyje (pelenų spalvos purios masės pavidalo), vietomis šis sluoksnis sustorėja – atsiranda intarpų, kurių ilgis apie 2–3 m, storis – apie 1 m. Šie intarpai, primenantys mažas klinčių atodangas, neišlaiko vandens ir bangų poveikio, ir per kelerius metus visiškai subyra. Dėl krantų nuolatinio ardymo panašių darinių atsiranda naujose vietose.

Dar vieną tufų atpažinimo požymį galima pastebėti vaikštant įmirkusiu atabradu. Vietomis patenkama į skystų kalkinių darinių, primenančių gesintas kalkes, ertmę. Tai turėtų būti tufų sankaupos, nes klinčių intarpai yra iš labai smulkių dalelių susidedanti masė, kuri lengvai bangų išskalaujama ir pakrantėje neišlieka. Tufai daug atsparesni išplovimui, jie išlieka per žiemą, o pavasarį užnešami iš stačių krantų bangų išskalautu smėliu, kuris ilgainiui virsta tirpia medžiaga.

Buveinės inventorizuojamos

Šaltinių su besiformuojančiais tufais buveinės – nauja sąvoka, atsiradusi kartu su Europos Sąjungos keliamais reikalavimais aplinkosaugai. Šios buveinės inventorizuojamos nuo 2001 m. Kauno marių pakrantėse yra kelios vietos, kur šaltiniuose formuojasi tufai. Pirmiausia – tai maždaug kilometro ilgio ruožas ties Vaišvydavos kaimu, neką ilgesnė pakrantė ties Arlaviškėmis, perpus mažesnė – ties Kruonio hidroakumuliacine elektrine prie Strėvos upės. Ties Vaišvydavos kaimu ir ties Maisiejūnais prie vandens pastebima tufų luistų. Tokių luistų ties Viršužiglio–Arlaviškių ruožu neaptikta. Ties Maisiejūnais jų formavimosi priežastys yra kitokios. Tose vietose prie Strėvos upės randama kalkingų žvyro ir gargždo sluoksnių, iš kurių išplauti kalcio dariniai pakliūva į požeminius vandenis. Pakrantėse jie prasiveržia į paviršių, ir formuojasi tufai. Kauno marių vandenų užlietose Strėvos žiotyse yra paskandintas apie 0,2 ha gėlavandenių klinčių tufo telkinys. Dar viena Strėvos kalkingų gargždų ypatybė yra ta, kad čia formuojasi konglomeratai. Didelių ir mažių konglomeratų luistų, iš po žemės kyšančių bukų ir smailų nuolaužų aptinkama didelėje Strėvos žemupio ir jos intakų dalyje.

NATURA 2000 teritorija ties Vaišvydava

Minėtina įdomi tufų buveinė Kauno marių pakrantėje ties Vaišvydava. Europinės svarbos teritorijos išskiriamos nykstančioms gamtinėms buveinėms, gyvūnų ir augalų rūšims išsaugoti. Šiuo metu visoje Europoje sparčiai nyksta pelkės, užpelkėjantys plotai, o kartu ir toks unikalus reiškinys kaip tufų susidarymas. Vaišvydavos NATURA 2000 vietovėje, apimančioje 30 ha plotą, greta šaltinių su besiformuojančiais tufais buveinės taip pat yra išskirtos stepinių pievų, griovų ir šlaitų miškų buveinės. Svarbiausias vietovės objektas – šaltinių su besiformuojančiais tufais buveinė.

Tufai susitelkę 200 m ilgio ir 50 m pločio šaltiniuoto kranto ruože. Ten yra išbetonuotas šulinėlis, kuriame visada laikosi aukštas vandens lygis. Manoma, kad jį įrengė kareiviai, įsitvirtinę šlaite per II pasaulinį karą. Kai kurios kareivių iškastos priedangos jau yra virtusios tufų šaltiniais. Tai akivaizdus tufams susidaryti tinkamos vietos pavyzdys. Tufų susidarymo trukmę teko įvertinti po netinkamai atliktų kasinėjimų šaltinyje, kai jame talkininkai paliko atverstą velėną. Po metų velėna ir kitas iškastas gruntas buvo pasidengęs tufų sluoksniu. Tačiau buveinė tęsiasi į šonus, kur tufų randama nedideliuose, užpelkėjusiuose duburėliuose.

Buveinė išsidėsčiusi skersai vandens srautų, atbėgančių nuo Vaišvydavos gyvenvietės. Reljefo įdubose, mažose balutėse, į kurias pakliūva požeminių vandenų srautai, formuojasi smulkesni tufų dariniai, jie mažiau patrauklūs, dažniausiai pailgos formos. Pačių smulkiausių tufų aptinkama tose vietose, kur pakankamai intensyvia srove prateka vanduo, tik srauto šonuose palikdamas neišplautų smulkių tufų dalelių. Šaltiniuoto šlaito apačioje prie vandens iš po velėnų išnyra dideli 1–2 m ilgio tufo luistai. Per pastaruosius 7–9 metus jų ypač sumažėjo, nes nuo tada pradėtas kelti Kauno marių vandens lygis. Atsidūrę vandenyje, iš visų pusių skalaujami bangų net ir didžiausi tufų luistai per 2 –3 metus subyra į smulkesnius, ir vandenų visiškai išplaunami. Dalis tufų persiformuoja į medžiagą, panašią į plytą, ir lieka atsparūs išplovimui.

Tufai susidaro ir už buveinės ribų. Tai teritorija su nedideliu nuolydžiu, besitęsianti beveik kilometro ilgio ruožu pamariais. Srautai, pasiekę pirmąją šlaito terasą, dalijasi dar į kelis, kol galiausiai išsiskiria visai ant šlaito krašto. Srautams išsisklaidžius, vandens kiekis ir vandens tėkmės greitis sumažėja, susidaro būtinos sąlygos tufams formuotis.

Dydį ir sandarą lemia keletas veiksnių

Tufų dalelių dydis ir sandara visiškai priklauso nuo srauto dydžio, nuo vietos ir laiko, praėjusio nuo jų susidarymo. Smulkiagrūdžių (iki 1–2 cm ilgio) dalelių aptinkama ten, kur nuolat ypač silpna srove atiteka gruntiniai vandenys, – vakarinėje buveinės dalyje. Didžiausiame šaltinyje ant paties šlaito krašto, kur vandens srauto greitis didesnis, susidarančios tufo dalelės iš karto jungiasi į stambesnius luistus, paviršiuje formuojasi ištisinis, labai korėtas tufo sluoksnis. Paviršiniame dirvožemio sluoksnyje šalia šaltinių randama ir purių kaip pelenai baltų tufų. Pakrantėje sukietėję tufai, prilipę prie medžių išplautų šaknų, sudaro tankią raizgalynę, primenančią girliandas. Dalis medžių ir krūmų rūšių savo šaknimis paima kalcio junginius iš giliau slūgsančių sluoksnių. Iš tokių rūšių minėtina gausiai šioje pakrantėje paplitusi raudonoji sedula.

Gruntinių vandenų srovės buveinėje nenutrūksta ir žiemą, kai temperatūra laikosi ne žemesnė kaip -5 °C. Tokiu laiku tekantys vandenys pasklinda ant sušalusios žemės, pakrantė apledija, tampa ledkalniu. Esant tokiai temperatūrai, šioje buveinėje po ledo ir sniego sluoksniu vyksta nenutrūkstami tufų susidarymo ir kiti gamtos procesai. Marių bangos, skalaudamos krantą, išplauna ir ištirpdo stambius (1–2 m ilgio) tufo luistus, kurie nesudaro ištisinės masės, bet kaskart pavasariais išnyra iš po kranto nuošliaužų. Taip tufai, atremdami bangų smūgius, dalinai apsaugo pakrantes nuo abrazijos.

Visame buveinės plote veši miško augalija – juodalksniai, liepos, beržai. Užpelkėjusiame plote medžiai dažnai vėjo išverčiami su šaknimis, jie pūva, krinta nudžiūvusios šakos. Skaidantis medienai, buveinėje kaupiasi organinė medžiaga, kuri keičia ir tufų susidarymo procesą.

Palyginti vešli ir žolinė augalija. Gausiai išplitę pelkinės vingiorykštės, karklavijai, gelsvalapės ir pelkinės usnys. Ant tufų masės įsikuria kaičioji šaltinutė – tai tipiška tokių buveinių samana. Užpelkėjusio šaltinio pakraščiuose aptinkama pavienių sinavadlapių vingirių. Tai bene vieninteliai šios vietovės apyrečiai augalai. Aplink šaltinio teritoriją gausiai auga plačialapiams miškams būdingos rūšys: triskiautės žibuoklės, europinės pipirlapės, geltonžiedžiai šalmučiai, daugiamečiai laiškeniai, baltažiedės ir geltonžiedės plukės. Prieš trejus metus pietinėje zonoje rasti keli įrašyto į Raudonąją knygą grybo didžiojo kukurdvelkio vaisiakūniai.

Iškasti dirvožemio profiliai

Šaltiniuotos vietos teritorijoje iškasti 2 dirvožemio profiliai. Pirmojo profilio vieta parinkta ant mažos pakilumos, tokioje vietoje, kurią aplenkia vandens srautai. Čia dirvožemis yra kalkžemis. Jo horizontai labai primena deliuvinius, vandens srovių susluoksniuotus dirvožemius, juose gausu karbonatų. Pasiekus 1,40 m gylį, išniro konglomeratinis, sukietėjusio smėlio ir žvyro sluoksnis. Antrojo profilio vieta parinkta lomelėje už 20 m. Prisikasus iki 60 cm gylio, pasirodė gruntiniai vandenys. Gilesnis, apsemtas sluoksnis – glėjinis, molingas, apačioje nesiformuoja kalcio junginiais suklijuoto konglomerato sluoksnis. Gruntinių vandenų srautuose vyksta intensyvus išplovimo procesas, neleidžia formuotis kietiesiems kalcio junginių sluoksniams.

Matomi trumpai

Pakrantėje, sausame šlaite po lapais ir po kita negyvąja dirvožemio paklote dar galima rasti didokų tufų grumstų, išsidėsčiusių siauromis juostomis skersai šlaito. Tai anksčiau, tikriausiai dar prieš Nemuno užtvenkimą, paviršinių vandenų srautų suformuoti tufai. Tačiau didžiausi vandenų srautai teka po žeme, ten ir susidaro tufai. Pavasariais siauroje priekrantės zonoje atsiranda gausybė iš mažų matomų ir nematomų, požeminių vandens srautų išplautų nedidelių (3 × 5 cm), turinčių apvalias, nugludintas briaunas tufų gabaliukų, kuriuos bangos surikiuoja į vieną juostą, primenančią išverstą vagą, nusitęsiančią net po pusės kilometro ir ilgesniais ruožais. Tokių sankaupų dažnai galima pamatyti tarp Girionių ir Vaišvydavos, nuo Viršužiglio reabilitacinės ligoninės iki pat Kadagių slėnio Arlaviškėse. Marių bangos juos išrikiuoja. Vandens sraute išmirkę tufai lengvai subyra po praeivio kojomis, pakilęs vanduo juos išsklaido išilgai pakrantės, todėl tą gražų reginį – rudas tufo juostas – galima matyti tik trumpą laiką.

Yra ir kitas būdas stebėti požeminiuose vandens srautuose susidariusius tufus. Tai iš tolo matomi ant apnuogintų pakrantės medžių šaknų prikibę tufų gumulėliai. Šviežiai atsidengusiuose sluoksniuose jie visada būna baltos spalvos, nes medis išsiurbia maisto elementus (manganą, geležį), kurie tufus nudažo tamsia spalva (medžiui visada šių elementų trūksta ir jis naudoja juos mitybai). Ilgiau atvirai ant šaknų pabuvę tufai dėl atmosferos poveikio keičia spalvą, ant jų įsikuria įvairiaspalviai dumbliai.

Pakrantės smėlyje aptinkama įvairiaspalvių tufų. Vaikštant marių pakraščiu, prie vandens dažnai koja tiesiog įsminga į klampų gruntą. Į paviršių prasiveržia balta, grietinės konsistencijos masė. Tai tufų sankaupa (tikriausiai, stambesni luistai), kurios pagrindinę masę sudarantys netirpūs kalcio karbonatai, veikiant įvairiems cheminiams procesams, per ilgesnį laiką virto vandenyje tirpiais kalcio hidroksidais.

Iki šiol dar yra išlikę nemažai tufų telkinių. Anksčiau jie buvo naudojami dirvoms tręšti ir kalkinti. Tufai – įspūdingi dariniai. Jų panašumas su egzotiškų kraštų uolienomis masina sodybų šeimininkus, kurie jais gražina savo aplinką. Stambesnius tufų luistus dažnai išvežioja apsukruoliai. Dauguma vietovių, kur kaupiasi tufai, yra užpelkėjusiose vietose, kur sunku įvažiuoti technikai. Tai svarbiausia priežastis, kodėl dar išliko šios Europoje prioritetinės buveinės.

Dalio Blažulionytės ir Ramunės Mikitiejevos nuotraukos 

Taip pat žurnale apie gamtą skaitykite: Sigitos Sprainaitytės pasakojimą apie Aliaską. Jono Rimanto Stonio pastabas apie Kosta Rikos biologinę įvairovę. O taip pat Linos Marmaitės-Snitkienės straipsnį apie tą patį prof. J. R. Stonį. Sužinokite kiek Lietuvos laukų ir miškų paukščių paminėjo Antanas Aleknonis. Pamatykite spalvingiausio Lietuvos paukštelio Tulžio fotosesiją. Kartu su Lietuvos ornitologų draugija ir Liutauru Raudonikiu saugokite Juoduosius Gandrus.

Komentarai (0)