Mokslininkai buvo labai nustebę, kai laboratorijoje vorai, praėjus kelioms valandoms po to, kai „nuskendo“, kaip zombiai prisikėlė iš mirusiųjų, rašo „National Geographic News“.

Remiantis naujausio tyrimo rezultatais, vorai tam, kad išgyventų valandų valandas po vandeniu, pereina į komos būseną.

Netikėtas atradimas buvo padarytas, bandant išsiaiškinti, kiek tiksliai laiko vorai gali išgyventi po vandeniu. Jau seniai yra žinoma, kad dauguma vorų ir vabzdžių neskęsta.

Mokslininkai norėjo išsiaiškinti, ar vorai, gyvenantys pelkėse, kuriose dažnai būna potvyniai, evoliucionavo taip, kad galėtų ilgiau, nei miškuose gyvenantys vorai, išgyventi po vandeniu.

Prancūzijoje įsikūrusio Rennes universiteto mokslininkai tyrė trijų plėšriavorių rūšies vorus – dvi druskingose pelkėse gyvenančių vorų rūšis ir vieną miškuose gyvenančių vorų rūšį. Mokslininkai jūros vandenyje skandino 120 kiekvienos rūšies vorų patelių, kas dvi valandas vis pajudindami jas šepetukais, pažiūrėti ar jos dar reaguoja.

Kaip ir buvo tikėtasi, visi miškuose gyvenantys paprastųjų šuolininkų (pardosa lugubris) rūšies vorai praleidę 24 val. po vandeniu nebereagavo. Kitų dviejų pelkėse gyvenančių vorų rūšies atstovai išsilaikė ilgiau – pardosa purbeckensis 28 val., o arctosa fulvolineata 36 valandas.

Po to, kai vorai „nuskendo“, mokslininkai, norėdami vėliau juos pasverti, paliko juos, kad jie nudžiūtų. Štai tada ir pradėjo dėtis keisti dalykai.

Po kelių valandų vorų kūnai pradėjo trūkčioti ir netrukus vorai jau stovėjo ant savo aštuonių kojų. „Tai pirmas mums žinomas atvejis, kai nariuotakojai atsigauna po panardinimo patirtos komos“, - teigia tyrimo vadovas Julienas Pétillonas, Ghent mieste esančiame Belgijos universitete dirbantis arachnologas.

Mokslininkai išsiaiškino, kad pelkėse gyvenantiems arctosa fulvolineata rūšies vorams, kurie eksperimento metu ilgiausiai „išgyveno“ po vandeniu, paprastai prireikia kelių valandų, kad atsigautų. Laisvėje šios rūšies vorai per potvynius nevengia vandens, tuo tarpu kitos, druskingose pelkėse gyvenančių vorų rūšys paprastai užsiropščia ant augalų, kad apsisaugotų nuo kylančio vandens.

Mokslininkai mano, kad vorų mokėjimą išgyvenimą po vandeniu galima paaiškinti jų sugebėjimu reguliuoti medžiagų apykaitos procesus – procesus, kurie suteikia energijos gyvybinėms kūno funkcijoms – kuriems nereikia oro. Kad ir kokį triuką yra įvaldę šie vorai, J. Pétillonas teigia, kad jie gali būti ne vieninteliai. „Gali būti daugybė kitų rūšių, kurios tai sugeba, apie kurias mes dar nežinome“, - teigė mokslininkas.

Komentarai (9)