Gindamiesi nuo priešų šie vabzdžiai iš mažyčių angų savo kūne purškia toksišką kraują ir išvemia visą savo suėstą maistą. Krauju nuo priešų ginasi dar kelios rūšys vabalų ir žiogų, tačiau iki šiol mokslininkai negalėjo paaiškinti, ar yra prasmės imtis tokių ekstremalių priemonių.

Dabar tyrinėtojai pademonstravo, kad tokia taktika tikrai veikia grobuonims (pavyzdžiui, driežams) atbaidyti.

Šarvuotieji dirviniai svirpliai (angl. ground cricket; lot. Acanthoplus discoidalis) yra riebūs neskraidantys ir krūmuose gyvenantys vabzdžiai, daugiausia paplitę Afrikos valstybėse Namibijoje, Botsvanoje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Jie yra palyginti dideli - užauga iki 5cm ilgio. Jų krūtinė ir kojos nusėtos aštriais spygliais, o galvoje yra dveji stipriai kandantys žandikauliai. Patinai sugeba skleisti garsius šaižiai skambančius garsus - tokį svirpimą jie išgauna trindami savo kūno dalis viena į kitą. Kiekvienas šių gebėjimų prisideda prie gynybinių mechanizmų arsenalo. Tačiau tuo apsaugos priemonės nesibaigia - plėšrūnams atbaidyti svirpliai turi paruošę du papildomus ir itin neįprastus ir keistus "triukus". 

Pirmiausia jie stipriu srautu atryja ką tik suėsta maistą, o pro savo egzoskeleto kiaurymes, esančias ant nugaros ir po kojomis, purškia kraują (vabzdžių atveju jis vadinamas hemolimfa).

Kraujo purškimas

Panašiai elgiasi ir kai kurių kitų rūšių vabzdžiai, įskaitant ispaninį vabalą (angl. blister beetle), ankstyvių (angl. stonefly) lervos ir Ampittia dioscorides (angl. Bush Hopper) rūšies  drugeliai. Vienos rūšies žiogai taip gerai naudojasi savo savybe, jog vokiečiai jį vadina 'blutspritzer', t.y. 'kraujo purškėju'. Nepaisant to, kad tokia elgsena gamtininkų pasauliui yra gerai žinoma, jos efektyvumas dar niekada nebuvo patikrintas. 

"Kai aš juos perkėlinėjau į didesnę buveinę, galvojau, kas atsitiktų, jei gyvius stumtelėčiau šakele. Ir kiekvieną kartą kai taip padarydavau, jie iš po savo kojų išleisdavo kraujo srovę", pasakoja Pietų Afrikos Pretoria universiteto entomologas Bill'as Bateman'as. "Tai yra žinomas gynybos mechanizmas, pastebimas ir kitų bestuburių gyvūnų tarpe, tačiau iki šiol niekas tiksliai neaprašė, kas konkrečiai juos priverčia tai daryti ir ar tai tikrai veiksminga priemonė norint apsisaugoti nuo užpuoliko", aiškina mokslininkas. Su šia mintimi Bateman'as kartu su savo kolega Trish'u Fleming'u iš Murdoch universiteto Vakarų Australijoje patikrino šarvuotų dirvinių scirplių gynybos sugebėjimus. Pirmiausia jie imitavo grobuonių atakas. Šiuo tikslu vabzdžiai buvo sugriebiami pincetu iš šono arba iš viršaus. Svirpliai į skirtingą atakos tipą reaguodavo skirtingai.

Atakuojant juos iš šono, svirpliai čirkšdavo ir stengdavosi įkąsti atakuotojui. Apytiksliai dvejais iš trijų atvejų jie pro jungiamąjį kojų ir užgalvio audinį išpurkšdavo aštriai dvokiančią hemolimfą. Atakos iš viršaus metu jie užpuolikui įkąsti negalėdavo, todėl beveik devynis iš dešimties atvejų jie paliesdavo toksiško kraujo debesį. Kraujo čiukšlė kartais pakildavo iki 6cm.

Žalias ir dvokiantis

"Kraujas yra blyškios žalios spalvos ir gan aštraus kvapo. Aš neprisiverčiau savęs jo paragauti gryno, tačiau nenusiplovus skysčio nuo rankų jos atsiduoda rūgščiu tabaką primenančiu kvapu", sako tyrinėtojas. Tada jis nusprendė pažiūrėti, kaip svirpliai reaguoja į barzdotųjų agamų (lot. Pogona vitticeps) ir juostuotųjų scinkų (lot. Trachylepis punctatissima) driežų rūšių atstovus.

Patalpinus svirplį patiną į narvą su keturiomis barzdotosiomis agamomis, vienas driežų iškart pabandė vabzdį suėsti. Šis akimirksniu išpurškė kraują, o driežas atsitraukė ir iškart pradėjo valytis savo nasrus. Kai pulti pabandė antrasis driežas, jį ištiko toks pats likimas. Trečiasis driežas prisiartino prie vabzdžio, tačiau pulti neišdrįso. Bateman'as toliau bandė hemolimfos ir atryto maisto galią. Jis mažesnių svirplių atstovus ištepė šia medžiaga ir stebėjo, ar juostuotieji scinkai norės juos ėsti. Driežai sėkmingai suvalgė visus 24 "švarius" svirplius, tačiau dažniausiai neliesdavo tų, kurių kūnai buvo padengti hemolimfa ir tik retkarčiais suėsdavo išteptuosius atrytu maistu.

"Man didžiausią įspūdį padarė tai, kad jie gali kontroliuoti medžiagos išleidimą atsižvelgiant į tai, kokiu būdu jie yra sugriebiami", sako Bateman'as, apibūdindamas šarvuotojo dirvinio svirplio elgseną. "Jei atakuojama iš viršaus, naudojamas kraujas. Jei griebiama iš šono šalia kojos, jie linkteli link jos, pritūpia, pasigirsta nedidelis traškantis garsas ir tiksliai atakos kryptimi išpurškiamas kraujas. To pakaktų bet kokiam užpuolikui, ir mūsų eksperimentai parodė, jog driežams tai visiškai nepatinka". Mokslininkas sako esąs nustebintas svirplių gynybinių reakcijų sudėtingumo.

Svirpliai kanibalai

Šis kraujo ir skrandžio turinio derinys ginantis turi vieną trūkumą. Dirviniai svirpliai nuolat ieško naujų maisto šaltinių, įskaitant baltymus ir druską. Tačiau pats geriausias maistas jiems yra kiti svirpliai, ir jei tik atsiranda proga, jie tampa kanibalais. "Kai Afrikoje spiečiai šių vabzdžių bando pereiti automobilių kelius, jų sutraiškoma labai daug, ir jų giminaičiai čia susirenka puotauti. Taip jų sutraiškoma dar daugiau, kol asfaltas galiausiai pasidengia storu dvokiančiu negyvų ir mirštančių svirplių sluoksniu, ir taip pritraukia dar daugiau kanibalų", sako Bateman'as.

Tai reiškia, kad hemolimfa išsitepę sviprliai pritraukia kitų kanibališkai nusiteikusių vabzdžių dėmesį, kurie mano, jog šis yra sužeistas. "Tie svirpliai, kuriuos aš priversdavau išpurkšti kraują, patalpinti atgal į koloniją kruopščiai nusivalydavo bet kokius ant galūnių likusius lašelius, greičiausiai taip bandydami išvengti kanibalizmo", sako entomologas. "Matydavau, kaip kiti svirpliai prisiartindavo prie kraujuotojo ir pradėdavo jį kandžioti. Jei tik galėdavo, išteptasis nedelsdamas stengdavosi pabėgti".

Komentarai (8)