Projektas „Mohole“ yra mažiau žinomas septintojo dešimtmečio kosminių lenktynių eksperimentas. Nepaisant galutinės nesėkmės, jis ir toliau formuoja Žemės mokslo ateitį.

Projektas „Mohole“ buvo bandymas septintojo dešimtmečio pradžioje pragręžti Žemės plutą, kad būtų gauti Mohorovičičiaus paviršiaus arba Moho*, ribos tarp Žemės plutos ir mantijos, pavyzdžiai. Jei tai būtų sėkminga, išvados „suteiktų neįkainojamos informacijos apie Žemės amžių, sandarą ir vidinius procesus“.

*Moho, pavadintas novatoriško kroatų seismologo Andrijos Mohorovičičiaus vardu, atskiria vandenyno plutą ir žemyninę plutą nuo apatinės mantijos. Mohorovičičius šią ribą pirmą kartą nustatė 1909 m.

Mohorovičičiaus paviršių apibūdina ryškus seisminių bangų greičio pokytis, kai jos praeina per besikeičiantį uolienų tankį.

The Moho – It’s Groovy, Manhttps://t.co/qp064otdbf #GIS #spatial #mapping #history #MOHO #earth #structure #crust #remotesensing #geology #tectonics #geophysics #ProjectMohole #mantle #oceanic #Mohorovičić pic.twitter.com/uJqbUReGzq

— Greg Cocks 🇺🇦 (@gregcocks_kiwi) March 23, 2021

Nors toks projektas nebuvo įmanomas sausumoje, gręžimas atvirame vandenyne buvo labiau įmanomas, nes mantija yra daug arčiau jūros dugno.

Galiausiai projektas, kuriam vadovavo mokslininkų grupė, vadinama American Miscellaneous Society, finansuojama iš Nacionalinio mokslo fondo, patyrė politinį ir mokslinį pasipriešinimą, netinkamą valdymą ir išlaidų viršijimą. JAV Atstovų rūmai projektą nutraukė 1966 m.

Žemės gelmės

Norėdami suprasti, kaip sunku tai padaryti, turite suprasti Žemės geologinę sandarą. Pluta yra uolienų sluoksnis, kuriuo mes vaikštome, ir ji dengia apie 41 procentą Žemės paviršiaus, likusi plutos dalis po vandenynais; jos gylis svyruoja nuo 5 km vandenynuose, iki  70 km žemynuose.

Po ja yra maždaug 2900 km storio mantija, kuri sudaryta iš karštos geležies ir magnio turtingos kietos uolienos. Galiausiai yra šerdis, kuri yra Žemės centras; jame yra skysta išorinė šerdis, sudaryta iš nikelio, geležies ir išlydytos uolienos, ir kieta vidinė šerdis, kurios temperatūra gali siekti 5200 °C.

Projektas prasideda

Projektas „Mohole“ buvo suskirstytas į tris etapus: eksperimentinė gręžimo programa, tarpinė laivo programa ir galutinis gręžimas į Moho paviršių.

Projekto „Mohole“ idėjos autoriai sudarė sutartį su Los Andželo „Global Marine“ dėl naftos gręžimo laivo CUSS I naudojimo. Gręžimo laivo pavadinimas kilo iš naftos kompanijų konsorciumo, kuris sukūrė 1956 m. „Continental“, „Union“, „Superior“ ir „Shell Oil“. CUSS I buvo vienas pirmųjų laivų pasaulyje, galinčių gręžti giliame vandenyje.

March 24, 1960, the CUSS I - a former oil drill ship - departs the harbor as part of Project Mohole, an attempt to sample the oceanic lithosphere & the Mohorovičić discontinuity 🌎 pic.twitter.com/96vfBCbL32

— History_of_Geology (@Geology_History) March 24, 2023

I etapas prasidėjo 1961 m. pavasarį prie Gvadalupės (Meksika) krantų. Maždaug 3600 m jūros gylyje buvo išgręžtos penkios skylės – giliausia iš jų siekė apie 183 m žemiau jūros dugno. Paimti mėginiai buvo moksliškai reikšmingi, nes jie parodė, kad „pirmasis plutos sluoksnis siekė 170 m ir susideda iš mioceno amžiaus nuosėdų [apie 23–5,3 milijono metų]. Antrąjį plutos sluoksnį sudarė bazaltas.

Šią bandomojo gręžimo programą visi vertino kaip didelę sėkmę, patraukusią tiek mokslo bendruomenės, tiek naftos pramonės dėmesį. Bandymas buvo atliktas laiku ir neviršijant biudžeto, kainavo 1,7 mln. USD.

Žlugimas

Galiausiai projektas buvo išformuotas 1966 m., kai kurioms vyriausybinėms agentūroms kilus vidinių ginčų, o Kongresas nepritarė didėjančioms programos tyrimų išlaidoms; II ir III fazės niekada nebuvo pradėtos.

Nepaisant galutinio projekto „Mohole“ žlugimo, turėtume tai vertinti ne kaip nesėkmę, o kaip įrodymą, kad giluminis vandenyno gręžimas gali realiai duoti naują geologinę įžvalgą, galinčią mums daugiau pasakyti apie Mėlynąją planetą, kurioje gyvename, ir tai, kas slypi giliai viduje.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Popular Mechanics

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()