Gunung Mulu: tris dešimtmečius trunkantiems požemių pasaulio tyrimams pabaigos nematyti (3)
Borneo saloje esančiame Gunung Mulu nacionaliniame parke po žeme slepiasi ištisi urvų labirintai, kuriuos mokslininkai tyrinėja jau tris dešimtmečius ir kol kas galo šiems darbams nematyti. Paskui mokslininkus į šiuos urvus traukia nuotykių ieškotojai, ekstreamalaus laisvalaikio mėgėjai ir paprasti turistai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šiame milžiniškame tamsos pasaulyje, kur niekada nepatenka nė menkiausias saulės spindulys, yra ne tik savita gyvūnija, bet net saviti kalnai, kriokliai. Neištirtos olos eina toli gilyn į kalnus. Gali būti, kad kai kurios jų šakos nusitęsia net žemiau jūros lygio (čia galima prisiminti, jog Borneo yra šešta pagal aukštį pasaulio sala - jos aukščiausias taškas - Kinabalu kalnas iškilęs į 4095 metrų aukštį).
Kai kur praėjimo plyšiai čia tokie siauri, kad žmogui, norinčiam per juos pralįsti, tenka nusiimti ne tik savo nešamą bagažą, bet ir nusivilkti drabužius. Bet kartais speleologai patenka į tokias milžiniškas sales, kuriose tilptų bent 30 futbolo aikščių.
Šis draustinis yra Malaizijos Saravako valstijoje, Borneo saloje. Pati sala sala Pietryčių Azijoje, didžiausia Malajų salyne, politiškai padalinta tarp Indonezijos pietuose (Kalimantanas), Rytų Malaizijos (Sabahas ir Saravakas) ir Brunėjaus sultonato šiaurėje. Gulung – Buda (Baltasis kalnas) yra pačiame Gulung Mulu nacionalinio parko centre, drėgnose tropinėse džiunglėse. Todėl nieko keista, kad pirmą kartą šias olas atrado britų speleologai tik 1984 metais. Tuo metu grupė sunkiai skynėsi kelią per džiungles ir visai netikėtai atsidūrė prie olos. Paskui jų rado ir daugiau. Didžiulė Lunung-Buda savo turtinga gyvūnija verčia mokslininkus nugalėti kelionių per džiungles sunkumus, tyrinėti šį neregėtą tamsos pasaulį.
Šiame draustinyje nėra nei pastatų, nei kelių. Prie įėjimo į olas ekspedicijos dalyviai savo rankomis nuvalė plotą palapinių stovyklai. Ant savo pečių jie čia atsitempė ir visa kita: priemones tyrinėjimui, prožektorius su daugybe elementų, maistą, net geriamą vandenį. Klimatas čia „žudantis“: ištisus metus didžiulis karštis ir drėgmė. Dėl drėgmės viskas labai greitai genda: maistas, drabužiai, rūdija įrankiai. O ir olose dažnai žmonėms tenka ne eiti, o šliaužti. Jų apranga – tarp šachtininko ir alpinisto. Baltojo kalno salės staiga baigiasi skardžiais, kuriais galima nusileisti tik su alpinistų kabliais bei trosais. Kitur – pavojingai kabančios uolos. Pasitaiko, kad sunkiai įveikti praėjimai baigiasi akla siena. Tačiau dažniausiai – didžiulėmis salėmis. Jas tyrinėtojai kruopščiai apžiūri, ieškodami kitų lengviau įveikiamų kelių. O jei tokių neranda, nusivilkę drabužius, drąsuoliai lenda per plyšius, nors žino, kad kitapus jų gali laukti pavojingi netikėtumai. Tačiau troškimas žvilgterėti ten, kur niekada nežvelgė žmogaus akis, stipresnis už šių specialistų baimės ir atsargumo jausmą. Olų salėse – daug nuostabių kalkakmenių, klinčių darinių: kabo didžiuliai stalaktitų varvekliai, iš apačios stiepiasi stalagnitų žvakės tarytum puošnios požemių architektūros kolonos. Ir šioje amžinoje tamsoje – daugybė įvairiausių gyvių, prisitaikiusių prie gyvenimo sąlygų. Speleologai keliauja olomis pirmyn ir atgal po kelias dienas. Jie neturi tikslo kuo toliau nueiti, o kuo daugiau ištirti. Grįžta jie į saulės nušviestą pasaulį nežmoniškai išvargę, purvini, alkani, bet laimingi. Tarp ekspedicijos dalyvių – ir keletas geologų, kurie nustatinėja olų susidarymo laiką bei atsiradimo sąlygas. Viena hipotezių – kad tokios milžiniškos olos atsirado okeano vandeniui išplovus kalnų uolienas. Kita – kad uolos galėjo būti ir tektoninių poslinkių rezultatas. Atlikus šiuos tyrimus, bus prieita prie bendros nuomonės apie žemės plutos keitimąsi. Zoologams Gulung–Budoje – taip pat daugybė darbo. Čia – daugybė šikšnosparnių, bet kažkodėl – tik atskirose salėse. O į kai kurias jie niekada neįskrenda. Kodėl? Mokslininkai juos tiria: gaudo tinklais, matuoja, skaičiuoja, žymi, įrašinėjami jų skleidžiami garsai. Randa čia jie ir daug nematytų gyvių, tačiau juos sunku apžiūrėti, nes, išsigandę šviesos, jie vikriai slepiasi plyšiuose. Čia gyvena įdomių rūšių vėžliai, kai kurios žuvys, salamandros, gyvatės, driežai, ištisi debesys vabzdžių, daug bestuburių organizmų, augalų. Borneo olų tyrimai dar ilgokai užtruks dėl jų sunkaus priėjimo ir daugybės neištirtų gyvūnų rūšių. O kol kas – braižomi to pasaulio žemėlapiai. Nauja ekspedicija pradeda tyrimus nuo ten, kur baigė darbą buvę prieš tai. Ir kiekvienai ekspedicijai pradžia jau kiek lengvesnė, jos dalyviai jau turi savo pirmtakų aprašymus, perspėjimus, patarimus, o svarbiausia – žemėlapius.Dalis šios vertingos medžiagos prieinama ir plačiajai visuomenei – tam yra sukurtas specialus projektas „Mulu Caves Project“.
Kiekviena požemio ola turi čia po kelis įėjimus ir išėjimus įvairiomis kryptimis. Tik... žmogus nežino, kas jo laukia už kiekvieno posūkio. Kiekviename žingsnyje gali nugarmėti nuo uolos į amžiną tamsą. Tačiau žmogų, matyt, amžinai vilioja paslaptys ir pavojai. Ir Borneo salos olos, taip neseniai atrastos, vilios čia šimtų šimtus keliauninkų, mokslininkų – tyrinėtojų.