Ekstremalus įvykis. Netikėjo, kad tai įmanoma. Drebinantis „pabaisos“ dydis ()
Reiškinys mokslininkams vis dar menkai suprantamas, tačiau jis gali būti daugelio garsių nelaimingų atsitikimų jūrose ir vandenynuose priežastis.
© lucas andreatta, public domain | https://www.pexels.com/photo/grayscale-photo-of-a-wave-13347897/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
2020 metų pabaigoje specialus matavimo plūduras, priklausantis tyrimų institutui „MarineLabs“, užfiksavo neįtikėtiną vandens lygio padidėjimą prie Britų Kolumbijos krantų, Kanadoje. Vienu metu banga įrenginį pakėlė į 17,6 metro aukštį. Ką tik mokslininkų paskelbtas tyrimas rodo, kad ši banga buvo beveik 3 kartus didesnė už visas toje vietovėje tuo metu buvusias bangas. Ji buvo pavadinta Ucuelet banga.
Tai buvo banga-žudikė (rogue wave). Pagal apibrėžimą banga-žudikė laikoma banga, kuri bent du kartus viršija aplinkinės jūros būklės aukštį. Tačiau šiuo atveju skirtumas buvo dar didesnis.
„Ucluelet banga yra turbūt pati ekstremaliausia pastebėta banga-žudikė“, – sakė fizikas Johannesas Gemmrichas iš Viktorijos universiteto.
Iki šiol pasaulio mokslinėje literatūroje užfiksuoti vos keli panašūs įvykiai atviroje jūroje, tačiau nė vienas iš jų nepasiekė tokios didelės aukščio disproporcijos.
„MarineLabs“ ekspertų dėmesį patraukė neįprastas reiškinys, kuris pats kelia rimtą grėsmę jūrų saugumui.
|
„Mūsų tikslas yra pagerinti saugumą ir sprendimų priėmimą, labai svarbų jūrų operacijoms ir pakrančių bendruomenių gerovei, atliekant kranto linijos tyrimus“, – komentavo instituto generalinis direktorius Scottas Beatty. „Tokios kartą per tūkstantmetį kartojamos bangos fiksavimas mūsų artimiausioje aplinkoje parodo, kokie galingi gali būti duomenys apie jūrų saugumą“.
Šimtmečius bangos-žudikės buvo laikomos jūrine legenda, dažniausiai pasikartojančia jūreivių pasakojimuose. Tik 1995 m. buvo oficialiai patvirtintas tikrasis jų egzistavimas. Be to, nors jos dažniausiai siejamos su tolimu vandenynu, mokslininkai jas taip pat užfiksuoja dideliuose ežeruose. Tokių kolosų susidarymo fiziniai procesai vis dar nėra visiškai suprantami.
XIX amžiuje viešai išjuoktas prancūzų karininkas ir tyrinėtojas Žiulis Dumontas d'Urvilis, savo ekspedicijų metu matęs daugiau nei 30 metrų aukščio bangas. To meto fiziniai modeliai tokius reiškinius laikė neįmanomais.
Proveržis įvyko tobulėjant matavimo technologijoms ir tobulinant stebėjimo metodus: vis dažniau buvo naudojami plūdurai, radarai ir palydovai, galintys fiksuoti vandens lygio pokyčius. Dėl to sistemingai daugėjo įrodymų, kad bangos staiga gali įgauti įspūdingą dydį, kartais prarydamos laivus ir sunaikindamos jūrinius įrenginius.
Simbolinis proveržio momentas buvo 1995 metų sausio 1-oji, kai maždaug 160 kilometrų nuo Norvegijos krantų esanti gręžimo platforma „Draupner“ užfiksavo 25,6 metro bangos aukštį. Rezultatas visiškai prieštaravo to meto okeanografiniams modeliams. Anksčiau mokslo bendruomenė netikėjo pranešimais, kad egzistuoja iki 30 metrų siekiančios bangos, ir laikė tai jūriniais mitais.
Patvirtinti „Draupnerio bangos“ duomenys tuo metu sukėlė nemenką sensaciją. Kaip paaiškėjo, matavimo vertės labai skyrėsi nuo visų teorinių vidurkių. Vėlesniais metais atsirado papildomų stebėjimų, įskaitant net vidaus vandenis, kurie įrodė, kad bangos-žudikės nėra tokios retos, kaip manyta anksčiau. Jų pasitaiko įvairiose pasaulio vietose, nors dažnai nepastebima dėl nenuspėjamumo.
Tęsinys kitame puslapyje:
