To niekas nesitikėjo. Prasidėjo nesustabdomas procesas. Žemynas pradeda skilti į 2 dalis ()
Atsiras naujas vandenynas.
© NASA (Atvira licencija) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Earth_.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mokslininkai išsiaiškino, kad senovės vandenyno plokštė po šiuolaikiniu Iraku skyla horizontaliai. Tai didžiulis požeminis plyšys, besitęsiantis nuo pietryčių Turkijos iki šiaurės vakarų Irano. Reiškinys paveikia Žemės paviršių, kuris lūžio įtakoje lenkiasi, transformuodamas kraštovaizdį.
Per milijonus metų, kai Arabijos ir Eurazijos žemyninės plokštės artėjo vienas prie kito, senovės jūros dugnas buvo nustumtas gilyn į Žemę. Kai plokštės galiausiai susidūrė, jų kraštai buvo sutraiškyti ir pakelti, kad susidarytų Zagroso kalnai. Mokslininkų komanda ištyrė, kaip per pastaruosius 20 milijonų metų pasikeitė Zagroso kalnai Irako Kurdistano regione.
|
Dėl Zagroso kalnų svorio Žemės paviršius deformuojasi ir susidaro įdubos. Tačiau mokslininkai nustatė, kad smigimas pietryčiuose buvo gilesnis, nei tikėtasi. Tai rodo, kad po regionu esanti skęstanti vandenyno plokštė kartu su didžiuliais kalnais prisideda prie Žemės paviršiaus žemėjimo.
„Atsižvelgiant į vidutinę topografiją šiaurės vakarų Zagroso srityje, buvo nuostabu pastebėti, kad mūsų tirtoje vietovės dalyje susikaupė tiek daug nuosėdų. Tai rodo, kad reljefo įdubimas yra didesnis, nei galėtų sukelti Zagroso kalnų svoris“, – sakė Getingeno universiteto pagrindinis autorius ir doktorantas Renas Koshnawas.
Dėl tektoninės plokštės žemė nuslūgsta, o tai sukuria erdvę kauptis nuosėdoms. Teritorijoje, vedančioje į Turkiją, šios įdubos gylis mažėja, o tai rodo, kad plokštė šiuo metu atitrūko ir taip sumažino žemyn nukreiptą traukos jėgą.
Tikėtina, kad Neo-Tethys vandenyno plokštė faktiškai įsiskverbia į Žemės mantiją, storą uolienų sluoksnį tarp plutos ir šerdies. Analizuodami, kaip planetos vidiniai procesai veikia Zagroso kalnų regioną, mokslininkai tikisi suprasti, kaip giluminiai Žemės procesai formuoja geologines paviršiaus ypatybes.
„Šis tyrimas padeda suprasti, kaip veikia kietas Žemės išorinis apvalkalas“, – pridūrė R. Koshnawas.
Tyrimas, paskelbtas žurnale „Solid Earth“, rodo, kad Žemės geologijos kaita vyksta lėtai, tačiau kai kurie dramatiškiausi pastarojo meto pokyčiai pastebimi Rytų Afrikos plyšių sistemoje. Tyrimai rodo, kad per 5–10 milijonus metų gali būti, kad dalis Rytų Afrikos atsiskirs nuo likusio žemyno ir tarp atskirtų sausumos masyvų atsiras naujas vandenynas.
