Išskirtinis radinys. Ramiojo vandenyno gelmėse – kosminis įrodymas ()
Vokiečių tyrėjai feromangano plutose, dengiančiose Ramiojo vandenyno dugną, aptiko kai ką išskirtinio.
© Aplaice (CC BY-SA 4.0) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Pacific_Ocean_in_the_world_%28blue%29_%28W3_Pacific%29_%28CWF%29.svg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ramiojo vandenyno gelmės slepia ne vieną paslaptį, tačiau ši viena ypač neduoda ramybės mokslininkams. Ant vandenyno lygumų, po storu vandens sluoksniu, slypi pėdsakas iš milijonų metų senumo, kuris galbūt pasakoja apie žvaigždžių katastrofą, įvykusią visai netoli mūsų. Pasirodo, atsakymų į kai kurias kosmoso mįsles galima rasti ne tik žvelgiant į žvaigždes, bet ir tyrinėjant vandenynų gelmes. Vokiečių tyrėjai feromangano plutose, dengiančiose Ramiojo vandenyno dugną, aptiko kai ką išskirtinio.
Vandenyno gelmių tyrimai
Tyrėjų dėmesį patraukė neįprasta radioaktyviojo izotopo berilio-10 koncentracija. Įdomiausia, kad šis netikėtas nuosėdų sluoksnis gali būti likęs po netolimos žvaigždės, sprogusios kaip supernova geologiškai visai neseniai.
Berilis-10 – tai radioaktyvus izotopas, kuris natūraliai susidaro Žemės atmosferoje, kai ją bombarduoja kosminiai spinduliai. Vėliau jis nusėda planetos paviršiuje, patenka į vandenynus ir galiausiai susikaupia jūros dugne, kur jį į save įtraukia lėtai besiformuojančios feromangano plutos. Milijonus metų šis procesas vyksta gana tolygiai, todėl izotopo koncentracija nuosėdose išlieka pastovi.
|
Būtent todėl mokslininkus nustebino ryški anomalija, datuojama maždaug prieš 10 milijonų metų. Staigus berilio-10 kiekio šuolis aiškiai rodo, kad tuo metu Žemę pasiekė gerokai didesnis kosminės spinduliuotės srautas.
Supernovos hipotezė
Mokslininkai iškėlė hipotezę, jog šią anomaliją galėjo sukelti netoli mūsų sistemos sprogusi supernova. Norėdami tai patikrinti, jie pasitelkė Europos kosmoso agentūros misijos Gaia duomenis, kurie itin tiksliai fiksuoja milijonų Paukščių Tako žvaigždžių padėtis ir judėjimą.
Tyrėjai atkūrė Saulės ir 2725 artimų žvaigždžių spiečių trajektorijas per pastaruosius 20 milijonų metų, o tada apskaičiavo supernovų tikimybę kiekviename iš jų tuo laikotarpiu, kuris atitinka berilio-10 anomaliją. Rezultatai pasirodė daugiau nei intriguojantys: tikimybė, kad per milijoną metų nuo berilio-10 šuolio kažkur 326 šviesmečių atstumu nuo Saulės įvyko supernova, siekia apie 68 %. Tai gana daug, žvelgiant kosminiais laiko ir erdvės masteliais.
Įtartinos žvaigždžių gromados
Iš visų analizuotų spiečių, 19 turėjo didesnę nei 1 % tikimybę sukelti supernovą tinkamu metu ir atstumu. Keturi iš jų viršijo šį slenkstį spinduliu iki 70 parsekų (apie 228 šviesmečius): ASCC 20, OCSN 61, OCSN 56 ir CWNU 1057.
Ypač perspektyvūs atrodo du spiečiai iš Oriono regiono. ASCC 20 maždaug prieš 11,8 milijono metų buvo priartėjęs prie Saulės iki maždaug 34 parsekų (111 šviesmečių). OCSN 61 niekada nepriartėjo labiau nei iki 60 parsekų, tačiau išliko netoli visą anomalijos laikotarpį.
Įdomu tai, kad nė vienas iš spiečių nepriartėjo prie Saulės arčiau nei 20 parsekų. Tai gera žinia, nes hipotetinė supernova tokiu atstumu negalėjo sukelti masinio gyvybės išnykimo Žemėje – tam reikėtų sprogimo vos 8–20 parsekų atstumu.
Neatsakyti klausimai
Nors surinkta duomenų daug, tyrimas dar toli gražu nebaigtas. Kosminę hipotezę apsunkina tai, kad nerasta vienalaikio kito supernovoms būdingo radionuklido – geležies-60 – kiekio padidėjimo. Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad geležies-60 pusėjimo trukmė yra trumpesnė nei berilio-10, tad jo pėdsakai galėjo tiesiog sunykti.
Lemiamu klausimu išlieka tai, ar ši anomalija buvo pasaulinė, ar tik regioninė. Jei ją sukėlė kosminis spinduliuotės pliūpsnis, panašūs berilio-10 koncentracijos pokyčiai turėtų būti aptinkami įvairiose pasaulio vietose. Jei efektas apsiriboja vien Ramiojo vandenyno dugnu, priežastis gali būti vietinė, susijusi su pačiais vandenynų procesais.
„Būsimi berilio-10 įrašų tyrimai iš sausumos archyvų už Ramiojo vandenyno ribų bus itin svarbūs nustatant, ar ši anomalija atspindi globalų signalą, ar tik regioninį reiškinį“, – pažymi tyrėjų komanda.
Žvilgsnis į ateitį
Mokslininkai taip pat ketina ieškoti mangano-53, dar vieno izotopo, kurio pusėjimo trukmė siekia apie 3,7 milijono metų. Jo aptikimas galėtų suteikti papildomų įrodymų, patvirtinančių kosminę anomalijos kilmę.
Jei ši hipotezė pasitvirtins, žmonija pirmą kartą turės tiesioginį geologinį įrodymą, kad maždaug prieš 10 milijonų metų mūsų galaktinėje kaimynystėje sprogo supernova.
