Garsus JAV miestas gali išnykti po vandeniu. Raginama evakuotis ()
Naujasis Orleanas išgyvena kritinę padėtį.
© Ron Reiring, CC BY 2.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:New_Orleans,_LA_Air_View_2007.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Remiantis naujausiomis „Nature Sustainability“ analizėmis, miestui gresia neišvengiamas potvynis ir vėliau šiame amžiuje jį gali „praryti“ Meksikos (Amerikos) įlanka.
Miesto vieta baseine žemiau jūros lygio ir spartus pelkių nykimas dar didžiausią Luizianos miestą pažeidžiamą gamtos stichijų. Mokslininkai perspėja, kad planuojamas didmiesčio zonos perkėlimo procesas turi būti pradėtas nedelsiant, siekiant išvengti chaoso ir gilėjančios socialinės krizės.
Naujasis Orleanas įstrigęs vandens telkinyje. Remiantis amerikiečių mokslininkų 2026 m. gegužės mėn. žurnale „Nature Sustainability“ paskelbtu tyrimu, miestas gali būti visiškai apsuptas Meksikos įlankos vandenų ir jau šiame amžiuje tapti sala.
Blogiausiu scenarijumi jis gali išnykti nuo Žemės paviršiaus. Tyrėjai perspėja, kad norint išvengti chaoso didmiestyje, gyventojų perkėlimo procesas turi prasidėti nedelsiant. Dėl didmiesčio vietos baseine, daugiausia žemiau jūros lygio, pačioje mažėjančios Misisipės upės deltos širdyje, jis yra viena pažeidžiamiausių vietų pasaulyje.
Padėtį dar labiau pablogina spartus aplinkinių pelkių, kurios anksčiau tarnavo kaip natūrali buferinė zona nuo uraganų ir audrų potvynių, nykimas. Žmonės jas nusausino statyboms, iškasė kanalus naftos pramonei ir supylė upių pylimus, todėl nuo 1930 m. šių teritorijų buvo prarasta daugiau nei 5000 kvadratinių kilometrų.
|
Viršijus pasaulinės temperatūros ribas, Luizianos pakrantėje jūros lygis gali pakilti nuo 10 iki 23 pėdų (maždaug 3–7 metrų). Prognozės rodo, kad regionas praras maždaug 75 procentus likusių pelkių, o pakrantė gali atsitraukti net 99 kilometrus į sausumą. Tyrimo autoriai nepalieka jokių abejonių: regionas peržengė negrįžtamumo ribą, o jo gyventojų likimas yra abejotinas.
„Remdamiesi šia geologine atskaitos sistema, analizavome jūros lygio kilimo poveikį, ko gero, fiziškai pažeidžiamiausiai pasaulio pakrančių zonai, remdamiesi priešistoriniais ir šiuolaikiniais žmonių mobilumo modeliais. Pabrėžiame teigiamus pastarojo meto migracijos iš šio regiono aspektus ir teigiame, kad šios zonos vidaus bendruomenių likimas bus nuspręstas per ateinančius kelis dešimtmečius“, – aiškina tyrimo autoriai.
Luizianos pakrantės apleidimo procesas nėra naujas reiškinys ir tęsiasi jau dešimtmečius. Nuo niokojančio uragano Katrina 2005 m. didžiausias valstijos miestas jau prarado maždaug ketvirtadalį savo gyventojų.
Šis gyventojų skaičiaus mažėjimas vyksta spurtu: kiekviena didelė audra ar potvynis sukelia staigią gyventojų išvykimo bangą. Šiuo metu manoma, kad beveik 99 procentai Naujojo Orleano gyventojų gyvena didelės rizikos potvynių zonoje. Jei įvyktų tokio masto nelaimė kaip Katrina, beveik visi patirtų nuniokojimą.
Tyrėjai perspėja, kad dėl centralizuotai valdomo ir planuojamo perkėlimo proceso trūkumo kyla chaotiško gyventojų pabėgimo rizika, o išlaidas daugiausia padengtų skurdžiausi.
Verta paminėti, kad Luiziana pagal gyventojų turtą yra beveik paskutinėje JAV vietoje – paprastai 48-oje vietoje iš 50 valstijų. Tai daro ją trečia skurdžiausia JAV valstija. Tik Vakarų Virdžinijoje ir Misisipėje vidutinės namų ūkių pajamos yra mažesnės.
Šis žmonių nutekėjimas dar labiau mažina mokesčių bazę, blogina viešųjų paslaugų kokybę, smarkiai padidina draudimo įmokas ir sumažina nekilnojamojo turto vertę. Didžiulių pinigų sumų investavimas į laikinus bandymus apsaugoti namus nuo potvynių gali galiausiai išsekinti gyventojų finansinius išteklius ir neleisti jiems ateityje persikelti į saugesnes vietas.
Nors pasaulyje yra sėkmingų, daugelį metų trukusių ištisų miestų perkėlimo pavyzdžių, pavyzdžiui, Kiruna Švedijoje, perkelta dėl kasybos padarytos žalos, Naujojo Orleano atveju šis procesas kelia didelį visuomenės susirūpinimą.
Kai kurie teigia, kad tradicinių rajonų susiskaldymas negrįžtamai sunaikins unikalią vadinamųjų giliųjų pietų kultūrą ir miesto dvasią, kuris, be kita ko, buvo džiazo lopšys XX a. sandūroje.
Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į plačiai paplitusį nepasitikėjimą valdžios struktūromis ir baimes, kad perkėlimas padidintų rasinę nelygybę ir diskriminuotų afroamerikiečius, todėl jie nieko neliktų, jei iš jų būtų atimta žemė.
„Mūsų kultūra paremta gyvenimo patirtimi ir kaimynystėmis, todėl kiekvieną kartą, kai suardai kaimynystę, prarandi daiktus“, – komentavo Beverly Wright, „Deep South Center for Environmental Justice“ įkūrėja ir direktorė.
Kas toliau? Šiuo metu JAV administracija mažai domisi sisteminiu perkėlimu. Tikimybė laimėti brangaus laiko taip pat sumažėjo, kai 2025 m. Luizianos gubernatorius Jeffas Landry atšaukė didelio masto nuosėdų nukreipimo projektą, kuriuo buvo siekiama atkurti pelkes, nurodydamas dideles išlaidas ir nuostolius žuvininkystei.
Pasak ataskaitos autorių, šis sprendimas faktiškai reiškia didelių pakrantės dalių, įskaitant Naujojo Orleano apylinkes, atsisakymą.
Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad jų prognozės nebūtinai yra pesimistinės. Kontroliuojamas „Naujojo Orleano 2.0“ sukūrimas saugioje žemėje galėtų tapti pasauliniu tvaraus vystymosi modeliu kitiems didmiesčiams, kurie neišvengiamai šį šimtmetį ištiks tokį patį likimą kaip Luiziana.
Kylantis jūros lygis kelia grėsmę pakrančių miestams visame pasaulyje – nuo Niujorko ir Londono iki Bankoko ir Šanchajaus. Pasak Benjamino Strausso, „Climate Central“ tyrimų instituto prezidento ir vyriausiojo mokslininko, „esminiai klausimai yra tai, kaip greitai ši ateitis ateis ir kaip ji vystysis“.
