Britai rengiasi atsisakyti vienos iš savo senų tradicijų: parlamento leidžiamus įstatymus spausdinti ne ant paprasto popieriaus, o ant pergamento – išdirbtos veršiuko odos. Tokios praktikos buvo laikomasi ilgus šimtmečius, tačiau dabar Lordų rūmai (aukštesnieji parlamento rūmai) taupumo sumetimais nutarė jos atsisakyti. Idėja sutikta kontroversiškai. Tradicijų sergėtojai, tarp kurių yra ir Bendruomenių rūmų (žemesniųjų parlamento rūmų) deputatai, pareiškė, kad pergamento atsisakymas – pasityčiojimas iš Britanijos istorijos.

Nepaisydami protestų, Lordų rūmai pareiškė, kad sprendimas jau priimtas. Manoma, kad įsigalioti jis turėtų 2016 balandį (pergamento tiekėjui nusiųstas pranešimas, kad parlamentui jo paslaugų nebereikės). Nors Bendruomenių rūmų nariai ir rengiasi ir toliau kovoti už tradicinės medžiagos išsaugojimą.

Beje, pergamento naudojimas – tik viena iš daugelio tradicijų, išlikusių Didžiosios Britanijos parlamente. Kai kurios jų turi praktišką prasmę, kitos tuo tarpu tėra ritualai. Kurių, beje, griežtai laikomasi.

Monarchui atvykus į parlamentą, vienam deputatui tenka atlikti įkaito, simboliškai laikomo Buckinghamo rūmuose, vaidmenį

Tarkime, Bendruomenių rūmuose nepriimta deputatams vienam į kitą kreiptis vardu: vietoje to paminima apygarda, kurioje jis buvo išrinktas (pavyzdžiui, „gerbiamasis parlamento nary nuo Ashfordo“). Jeigu parlamento pirmininkas ką nors pakviečia vardu, tai reiškia, kad deputatas pažeidė tvarką ir privalo išeiti iš salės ir po to jį gali nušalinti nuo posėdžių ilgesniam ar trumpesniam laikui – ir dalies atlygio sumažinimu.

Viena iš žinomiausių tradicijų – ceremoninės kuokos, kaip valdžios simbolio, naudojimas. Ritualas, kai į posėdžių salę įnešamas šis ginklas, praktikuojamas tiek Lordų, tiek ir Bendruomenių rūmuose. Ši praktika išliko ir kai kuriose kitose šalyse, anksčiau buvusiose Britanijos imperijos dalimi (pavyzdžiui, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje). XX – XXI amžių britų parlamento istorijoje būta nutikimų, kai parlamentarai debatų įkarštyje griebdavosi kuokos. Nors kaip ginklas ji, tiesa, nebuvo panaudota.

Patiems parlamento nariams į posėdžių salę ginklus neštis draudžiama (šį draudimą XIV amžiuje įvedė karalius Edwardas II). Tuo tarpu drabužinėje, kur parlamentarai palieka viršutinius rūbus, lig šiol liko juostos, ant kurių galima pakabinti kardą (jei kas būtų pasiėmęs, eidamas į darbą). Su ginklais susijusi ir dar senesnė tradicija: maldos, nuo kurios prasideda visi posėdžiai, metu, deputatai stovi veidu į sieną (kai dar buvo įprasta į parlamentą neštis kardą, melstis klūpant buvo nelabai patogu).

Bendruomenių rūmuose nevalia valgyti ir rūkyti, tačiau uostyti tabaką galima (prie įėjimo į salę netgi įprasta palikti dėžutę su uostomuoju tabaku, jei kam prisireiktų). Draudžiama skaityti laikraščius, nors galima naudotis išmaniaisiais telefonais ir kitais elektroniniais prietaisais (tai patvirtinta Rūmų sprendimu 2011 metais).

Posėdžiui baigusis, policininkai šaukia: „Kas eina namo?“. Ši tradicija liko nuo tų laikų, kai deputatai, tamsiu paros metu baimindamiesi apiplėšimo, vaikščiojo grupėmis (arba susimetę išsinuomodavo valtį ir namo nusigaudavo upe). Beje, kitos šalies – Andoros – parlamente, iki šiol išlikusi užuomina, kad anksčiau pirmame aukšte būdavo arklidės iš tolesnių rajonų atvykdavusiems deputatams. Ant sienos prie įėjimo (parlamentas įsikūręs senoviniame Lygumų Name / Casa de la Vall), pakabinti senoviniai balnai.

Ritualai lydėdavo ir atviras parlamento sesijas. Prieš jos pradžią karališkosios gvardijos kariai apieško Westminsterio požemius (ši tradicija atsirado po Parako sąmokslo – nesėkmingo bandymo susprogdinti parlamento pastatą XVI amžiaus pradžioje). O kai į parlamentą atvyksta monarchas, vienam deputatui tenka vaidinti įkaitą, kurį simboliškai laiko Buckinghamo rūmuose, kol vyksta ceremonija (ši tradicija įsigalėjo po Karolio I valdymo, kuris po ilgų konfliktų su įstatymdaviais ir po pilietinio karo, parlamento paskirtas teismas nuteisė myriop).

Komentarai (0)