Didelė dalis nusikaltimų visiškai nepatenka į statistiką dar ir dėl to, kad aukos apie tai nė nepraneša. Taip dažnai nutinka, kai pasitaiko sumušimo atvejų, pasibaigiančių mirtimi, nes dauguma šauktinių tokiais atvejais paprasčiausiai bijo ir tyli.

Kelios žmogaus teisių gynimo organizacijos akcentavo akivaizdų „dedovščinos“ atvejų augimą 2010 m. Rusijos Gynybos ministerija tada uoliai pateikė ataskaitą, kurioje džiaugiamasi dėl nestatutinių santykių rodiklių mažėjimo, o Vyriausioji karinė prokuratūra savo ruožtu informuoja, kad tokių atvejų skaičius didėjo 18 proc. (šios institucijos vadovas Sergejus Fridinskis tokį pokytį buvo linkęs sieti su dvigubai išaugusiu šauktinių skaičiumi).

„Pravo materi“ fondo vadovė Veronika Marčenko 2012 m. pranešė, kad ginkluotose pajėgose per metus įvykstančių mirčių skaičius siekia apie 2000-2500. Tiesa šis skaičius apima ir tuos, kurie, pavyzdžiui, žuvo avarijose ar dėl ligos (bent jau taip galima teigti remiantis oficialia versija).

Gyvenimas pagal taisykles

Jevgenijus buvo pašauktas į armiją 2010 metų pavasarį, į Pskovo sritį. Tarnyba buvo rami, bet vadovybė laikėsi griežtos disciplinos, prisimena jis.

„Jeigu žmogus neprisižiūrėjo, nevalė savo uniformos, blogai vykdė vadovybės įsakymus, visa kuopa darė atsispaudimus, po šimtą kartų. Be abejo, po to tas žmogus buvo sumušamas“, - pasakojo Jevgenijus. „Niekam nepatinka atidirbti už kitą. Vadovybė tą žinojo ir išnaudojo“.

Pats Jevgenijus niekada nelaikė savęs nukentėjusiu, nors, kai tik pradėjo savo tarnybą, buvo tris kartus sumuštas. Po kelių mėnesių jis jau pats dalyvavo tarnybos kolegų mušime. „Mes visada tai darėme nepiktai, švelniai“, - prisipažįsta buvęs karys, sutikęs pasikalbėti su „Meduza“ tik anonimiškai.

„Aš iki šiol nelaikau savęs kaltu. Armijoje viskas yra kitaip, kitoks požiūris. Tai, kas civiliniame gyvenime bus laikoma „laukiniu elgesiu“, dalinyje gali būti plačiai naudojama“, - sako Jevgenijus.

Jis pabrėžia, kad naudojo prievartą prieš tarnybos kolegas tiesiog todėl, kad kitaip nebuvo įmanoma: „Kai mes mušėme, negalvojome ką nors pamokyti, o tiesiog gyvenome pagal taisykles, išlaikėme įsitvirtinusią tvarką“. Žodį „dedovščina“ jis, rodos, taria beveik su pasididžiavimu.

Kaip sako specialistai ir teisininkai, kalbant apie šiuolaikinius armijos nusikaltimus, terminą „dedovščina“, griežtai kalbant, vartoti jau ne visai korektiška: kalba apie naujokų „auklėjimą“ nebetinka; tradicinės „dedų“, „samčių“, „dramblių“ ir „duchų“ kastos perėjus prie metų trukmės tarnybos tiesiog nespėja susiformuoti; daugeliu atvejų iš tiesų nėra taip svarbu, koks kario tarnybos laikotarpis, kuriame prieš jį naudojamas smurtas.

A. Levinsonas teigia, kad dabar neoficialūs santykiai įgauna kitokias formas: daugiau nusikaltimų padaro aukštesnius laipsnius turintys kariai; dažniau pasitaiko plėšimo ir turto prievartavimo atvejų.

Jevgenijus prisimena, kad jeigu kariai atsisakydavo rinkti rinkliavas štabo vadovybei, jų neišleisdavo namo, duodavo papildomų darbų, o kartais netgi sudaužydavo telefonus.

Per 2016 metus „Meduzai“ pavyko žiniasklaidoje ir kituose atviruose šaltiniuose atrasti kelias dešimtis atsitikimų, kai turto prievartavimo armijoje atvejai išlįsdavo į viešumą: iš šauktinių buvo reikalaujami pinigai, technika ar maistas, grasinant sumušimu ar netgi nužudymu.

Remiantis organizacijos „Graždanin i armija“ duomenimis, skundų kiekis dėl rinkliavų armijoje per paskutiniuosius metus išaugo 7 procentais.

„Vidinių armijos nusikaltimų kiekis, susijusių su turto prievartavimu, pradėjo nuosekliai augti atsiradus mobiliesiems telefonams, banko kortelėms, nešiojamiems kompiuteriams ir pan.“, - paaiškina A. Levinsonas. „Dauguma šių atvejų neišeina už karinio dalinio ribų, nes šauktiniai, visų pirma, neturi galimybės apie juos papasakoti, visų antra, bijo arba mano, kad sumos nėra vertos tos grėsmės, kuri kyla paviešinus informaciją“.

Kaip pasakoja teisininkai, dažniausiai turto prievartavimas apsiriboja apie 1-5 tūkst. rublių per savaitę. Iš pradžių „patikrinamas“ šauktinio mokumas: reikalaujama pinigų ir gąsdinama grėsme gyvybei. Jeigu jis pasiduoda ir atiduoda pinigus – pradedama reikalauti daugiau.

Pinigų reikalavo ir Georgijaus dalinyje – kiekvieną savaitę, kaip prisimena buvęs karys, apie dvidešimt žmonių mokėjo Ainurui ir jo grupei po 200-300 rublių.

„Jeigu atsisakydavome mokėti, mus nuvesdavo į „sušilką“ (liet. džiovyklą, kambarys uniformų džiovinimui – red.) ir mušdavo“, - pasakoja Georgijus. „Labiausiai jie mėgo metalinę siją, kuri kažkodėl ten visada buvo: jie mušdavo ja per šonkaulius ir kojas“.

Jeigu žmogus negalėjo mokėti, jį versdavo visai Ainuro grupei valyti batus ir dirbti už juos darbus. Jeigu kuris nors atsisakydavo, naktį jam surengdavo „tamsiąja“ (kai kariui užmetama kažkas ant galvos, kad šis nematytų, kas jį muša – red.).

Georgijus prisimena, kad daugiausiai pinigų, 5 tūkst. rublių, jis atidavė 2015 metų balandį – prieš savo persikėlimą į kitą dalinį ir Ainuro tarnybos pabaigą.

Kaip paaiškina specialistai, tai itin paplitusi praktika: prieš tarnybos laiko pabaigą „agresoriai“ renka pinigus; dauguma palieka armiją su pilnu komplektu brangios technikos.

Armijos uždarumas daro savo

Žmogaus teisių organizacijos rodo į sėkmingą kitų šalių patirtį išgyvendinant „dedovščiną“.

Kaip pasakoja Viktorija Marčenko iš organizacijos „Pravo materi“, po 18-mečio šauktinio Argentinoje mirties ir po jos kilusio pasipiktinimo šauktinių tarnyba šioje šalyje buvo visiškai atšaukta. „Kai armija tampa profesionali, „dedovščinos“ nebelieka“, - sako V. Marčenko, siūlydama tuo pačiu būdu išspręsti problemą ir Rusijoje.

Yra ir kiti faktoriai, lemiantys tai, kad „dedovščina“ vis dar neišnyksta. Tai yra tas pats armijos uždarumas: šauktiniams ne taip paprasta atkreipti dėmesį į teisių pažeidimus savo dalinyje.

„Kiekviename etape gali kilti problemų. Ir net jeigu šauktinis nueina iki medicinos punkto ir medikai užfiksuoja smurtą prieš jį, tai jo atvejį nagrinės to paties karinio dalinio vadas – egzistuoja tikimybė, kad jis norės nuslėpti nusižengimo faktą, - pasakoja A. Levinsonas. „Nemaža vaikinų dalis, kuriems pavyksta į mus kreiptis, - tai tie, kurie išsikapstė savarankiškai“.

Organizacijos „Pravo materi“ aktyvistai nurodo, kad Vakarų karinė apygarda yra absoliuti „dedovščinos“ atvejų čempionė, kurią pavyko užfiksuoti organizacijai, ir be to yra „visiškai uždara“: beveik į visus karinius dalinius žmogaus teisių gynėjų neįleidžia vadovybė.

Dar vienas rizikos faktorius – skubi tarnyba pagal paskyrimą: dabar dauguma šauktinių siunčiami į kitą regioną ar net kitą federalinę apskritį (tai būtina dėl tolygaus karių paskirstymo visoje šalies teritorijoje). Kaip išaiškino „TASS“ karinis apžvalgininkas Viktoras Litovkinas, tikimybė atlikti karo tarnybą netoli namų iš tiesų galėtų sumažinti karių nusikaltimų lygį ir psichologinį spaudimą šauktiniams.

Pasak A. Levinsono, dabar kai kuriuose daliniuose visgi pavyksta paveikti nestatutinių santykių lygį, jeigu išpildoma viena iš sąlygų: arba vadovybė veikia griežtai pagal taisykles, arba kariai turi nuolatinę prieigą prie interneto ir gali papasakoti apie neleistinus atvejus.

Jis pabrėžia, kad šauktiniai neturėtų bijoti pranešti apie nestatutinius santykius: žmogaus teisių gynėjai ima auką savo globon ir gina ją juridiškai.

Problemą dažnai nutylima

Georgijus prisimena, kad vieną sykį asmeniniame pokalbyje su vienu iš karininkų savo Sibiro dalinyje pasakė, kad Ainuras yra agresyvus ir „kursto tautinę nesantaiką“. Jam buvo pažadėta imtis priemonių, tačiau galiausiai šis pokalbis jokių pasekmių neturėjo. Savo tėvams Georgijus taip pat nieko nepasakė – tik dviem draugams, kurie nežinojo, kokių priemonių imtis.

Remdamasis savo pažįstamų žodžiais, Georgijus sako, kad dabar situacija jo dalinyje pagerėjo. „Dėl kažkokių priežasčių ten pradėti vykdyti normalūs vakariniai patikrinimai, neseniai keli žmonės už sumušimus buvo pasiųsti į bausmės batalioną, o vadovybė įvedė griežtą discipliną. Matyt, atėjo kažkoks įsakymas iš viršaus“, - pasakoja jis.

Pats šauktinis galiausiai po šešių mėnesių galėjo pereiti į kitą dalinį, „tiesiogine prasme užvertęs prašymais“ vadovybę. Georgijus ruošėsi lankytis pas psichologą, bet „atsigavo, kai pateko į normalią vietą“. Palikęs armiją jis įstojo į universitetą Novosibirske, tačiau greitai jį metė, nusivylęs aukštuoju išsilavinimu.

Dabar Georgijus dirba reklamos agentūroje ir galvoja apie pagalbos grupės smurto aukoms įsteigimą. „Aš savyje nelaikau nuoskaudos. Man rodos, kad taip buvo, nes taip turėjo būti“, - svarsto jaunuolis. „Be abejo, tai siaubinga, su tuo reikia kovoti. Bet kad „dedovščinai“ ateitų galas, rodos, reikia tiesiog ją patirti“.

Komentarai (3)