Gegužės 1 d., Pietų Korėja ėmėsi pasienyje įrengtų garsiakalbių demontavimo operacijos. Ne vieną dešimtmetį šiaurinės savo kaimynės gyventojams Seulas jais transliavo propagandines laidas. Analogiškų veiksmų nutarė imtis ir Pchenjanas.

Sprendimas atsisakyti propagandinio turinio transliacijų – tai dar vienas žingsnis, bylojantis apie pokyčius kaimyninių valstybių santykiuose. Nauji vėjai padvelkė po praeitą savaitę įvykusio šalių vadovų susitikimo demilitarizuotojoje zonoje.

Kai 1948 metais buvo įkurtos Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (Šiaurės Korėja) ir Korėjos Respublika (Pietų Korėja), geografinė jas skirianti linija tapo faktine valstybes vieną nuo kitos atribojančia siena.

1953 metais, pasibaigus Korėjos karui, atgrasymo nuo karinių veiksmų alternatyva tapo demilitarizuotoji zona. Ją abi šalys dar ir šiandien laiko antagonizmą simbolizuojančia sritimi.

BBC pasidomėjo, kuo ypatinga ši viena neįprasčiausių pasaulyje valstybes skiriančių sienų.

1. Demilitarizuotojoje zonoje įrengtas golfo laukas. Jis laikomas vienu pavojingiausių pasaulyje, mat kamuoliukas iš jo kartais nuskrieja ir iki minų lauko.

Golfo laukas įrengtas JT karinėje bazėje „Camp Bonifas“. Jame tėra trys duobutės. Iš trijų pusių laukas ribojasi su minų lauku.

Pavojingiausio pasaulyje golfo lauko etiketę jam priklijavo žurnalas „Sports Illustrated“. Vis dėlto žaisti griaudint sprogimams čia beveik netenka – į miną kol kas yra pataikęs tik vienas kamuoliukas.

2. Kadangi demilitarizuotojoje zonoje beveik nebūna žmonių, ji tapo tikru laukinės faunos rojumi. Nustatyta, kad čia veisiasi daugiausia laukinių gyvūnų ir retų rūšių paukščių.

Demilitarizuotosios zonos ilgis 148, o plotis – 4 kilometrai. Patekimas į šią teritoriją griežtai apribotas. Dėl šios priežasties joje susidarė idealios sąlygos laukinei gamtai – gyvūnams ir augalams. Kai kurios zonoje aptinkamos rūšys – ypač retos.

Zonos teritorijoje veisiasi japoninės ir baltasprandės gervės, himalajiniai lokiai, kabargos, goralai. Regione, esą, teko pastebėti ir tigrų, nors šie gyvūnai, kaip manoma, pusiasalyje nesiveisia nuo pat Japonijos okupacijos laikų.

3. Žvėrys kartkartėmis neišvengia minų – juk demilitarizuotojoje zonoje – didžiausia pasaulyje įvairių tipų minų koncentracija.

Priešpėstines minas kliudantys gyvūnai arba žūva, arba būna sužalojami, o nuo prieštankinių minų paprastai nenukenčia, nes joms detonuoti būtinas ganėtinai didelis svoris.

Tikslios tokiomis aplinkybėmis žūvančių žvėrių statistikos, žinoma, niekas neveda.

4. Po demilitarizuotąja zona iškasti tuneliai, kuriuos buvo numatyta naudotis diversijos ir kontrabandos gabenimo atvejais.

Šiaurės Korėjos pajėgos, kiek žinoma, yra iškasę net kelis pakankamai plačius tunelius, kuriais, kilus karui, būtų galima operatyviai perbazuoti pėstininkų dalinius.

Vienas iš tokių tunelių baigiasi vos per 32 kilometrus nuo Seulo. Naudojantis tuneliais nebūtų būtina kirsti minų laukų.

Pchenjanas neigia, kad tuneliai skirti karinėms reikmėms, o kokių nors duomenų, kad jais būtų gabenta kontrabanda, taip pat nėra. Dabar tuneliai tapo turistams demonstruojamu objektu ir vienu iš įšaldyto konflikto simbolių.

5. Demilitarizuotojoje zonoje įsikuriantys Pietų Korėjos ūkininkai atleidžiami nuo mokesčių.

Pietinėje demilitarizuotosios zonos pusėje iš tiesų yra ūkininkų gyvenviečių. Dažniausiai jie augina ryžius. Gauti leidimą įsikurti šioje vietoje ypač sudėtinga.

Visų pirma, būtina įrodyti, kad iki Korėjos karo čia gyveno artimi giminaičiai.

Zonoje įsikūrusiems piliečiams netenka mokėti pelno mokesčių, kadangi teritoriją kontroliuoja JT, o jaunimas nešaukiamas tarnauti Pietų Korėjos kariuomenėje.

Komentarai ()