Po 125 metų atrado aštuntą pasaulio stebuklą: didžioji dalis sunaikinta ugnikalnio, o likusi – ežero dugne (Video) (2)
Po 125-ių paslapties metų mokslininkai tiki pagaliau radę vietą, kurioje slypi vadinamasis aštuntasis pasaulio stebuklas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1886 m. birželio 10 d. išsiveržė Taraveros ugnikalnis. Tai buvo vienas didžiausių Naujosios Zelandijos istorijoje ugnikalnio išsiveržimų – pelenai ir uolienų dalys skraidė taip toli, kiek tik akys užmatė, ir visiškai pakeitė kraštovaizdį.
Ilgiau nei šimtą metų mokslininkai manė, kad ugnikalnio išsiveržimas sunaikino aštuntąjį pasaulio stebuklą – Naujosios Zelandijos Rožinę ir Baltąją terasas, buvusias prie Rotomahanos ežero, vos 10 km į pietvakarius nuo ugnikalnio.
Neseniai imta spėlioti – galbūt minėtas stebuklas nebuvo prarastas, o tik palaidotas šalia ežero po ugnikalnio išsiveržimo, tad archeologiniai kasinėjimai padėtų jas atrasti.
Naujausio, povandeninės teritorijos žemėlapiu besiremiančio tyrimo duomenimis, Baltosios terasos nebėra, o Rožinė terasa išlikusi nesugadinta didžiulio Rotomahanos ežero dugne. Deja, vargiai tikėtina, kad dar išvysime šį stebuklą savo gyvenime.
Anksčiau manyta, kad Naujosios Zelandijos Rožinė ir Baltoji terasos yra didžiausi silicio tufo (geizerito) telkiniai. Tokie telkiniai susidaro aplink mineralinio vandens versmes ar geizerius iš nuosėdų, iš jų susiformuoja kalvos terasos ir kūgiai. Anot istorinių duomenų, viena terasa buvo balta, kita – rožinė.
Analogų neturinčios didingos geologinės struktūros stovėjo viena priešais kitą, kol išsiveržė ugnikalnis. Tada praėjus trims dienoms tiek ežeras, tiek terasos prasmego į atsivėrusį didžiulį kraterį. Laikui bėgant krateris prisipildė vandens, taip tarsi pakeisdamas dingusį ežerą.
„Tai, kad didžioji dalis terasų buvo sunaikintos, nestebina, turint omenyje, koks stiprus buvo 1889 m. (ugnikalnio) išsiveržimas – jis girdėjosi net Oklande ir Pietų saloje“, – sakė tyrimui vadovavęs geologas Cornelis de Ronde‘as.
Ekspertai mano, kad Baltoji terasa buvo visiškai sunaikinta, o Rožinė terasa galbūt tebėra ežero dugne. Po ugnikalnio išsiveržimo vandens lygis ežere pakilo mažiausiai 60 m, o pats ežero plotas padidėjo.
Analizuodami prieš penkerius metus surinktus duomenis, geologai ištyrė net ežero dugną. Jų sudaryti žemėlapiai atitinka istorines Rožinės terasos nuotraukas.
„Peržiūrėjome visus kelerių metų senumo duomenis ir padarėme išvadą – abejotina, kad terasos galėtų būti užkastos po žeme netoli Rotomahanos ežero“, – teigė C. de Ronde‘as.
Kitaip tariant, bent dalis Rožinės terasos turėjo išlikti, tik toji dalis ar dalys ne po žeme, o ežero dugne.
Pasitelkę seniau darytas fotografijas, žemėlapius ir modernias technologijas – hidrolokatorius, seisminius tyrimus ir pan. – tyrėjai sudarė išsamų ežero dugno žemėlapį.
Svarbiausia tai, kad tyrėjų surinkta medžiaga atitinka seniau darytas nuotraukas ir geologo pradininko, tyrėjo Ferdinando von Hochstetterio istorinius žemėlapius ir rodo, jog bent dalis Rožinės terasos tebėra ežero dugne.
Paskelbus naujausių tyrimų medžiagą, netenka prasmės pasiūlymai pradėti archeologinius kasinėjimus prie ežero, ieškant terasų. C. de Ronde‘as mano, kad atsižvelgus į naujausius tyrimų duomenis nėra prasmės to daryti.