Atlanto vandenynas kiekvienais metais darosi vis didesnis, o Ramusis - mažėja: daugėja faktų, dėl kokio paslaptingo reiškinio tai vyksta (1)
Vandenynai nėra tokie lygūs, kaip galėtumėte pagalvoti. Mokslininkų skaičiavimais, Atlanto vandenynas iš tikrųjų kasmet didėja keliais centimetrais. Tuo pačiu metu Ramusis vandenynas mažėja.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tai lemia tęstinis Žemės tektoninių plokščių judėjimas, nes plokštės po Šiaurės ir Pietų Amerika atsiskiria nuo tų, kurios yra po Europa ir Afrika.
Gilios, geofizinės jėgos, kuriomis grindžiamas šis epinis reiškinys, dar toli gražu nėra visiškai suprantamos, tačiau tyrėjai galbūt ką tik nustatė svarbų veiksnį, nusakantį, kas vyksta.
Naujame tyrime mokslininkai iškelia idėją, kad vandenyno vidurio kalnagūbris – kalnuoti dariniai, atsirandantys jūros dugne tarp tektoninių plokščių – galėtų būti labiau susiję su medžiagos perdavimu tarp viršutinės ir apatinės mantijos po Žemės pluta, nei mes anksčiau suvokėme.
„Skęstančios plokštės ir kylančios magmos židiniai paprastai laikomos perkėlimo vietomis, tuo tarpu vandenyno vidurio kalnagūbris paprastai neturi vaidmens“, – naujame tyrime paaiškina seismologo Matthew Agiuso vadovaujama komanda iš Sautamptono universiteto JK.
„Tačiau griežti apribojimai, atlikus in situ matavimus keterose, pasirodė esą sudėtingesni“.
Norėdami užpildyti žinių spragas, mokslininkai Atlanto dugne išdėstė 39 seismometrų masyvą, fiksuojantį seisminius judesius po Atlanto vidurio kalnagūbriu – riba, tektoniškai skiriančia Šiaurės ir Pietų Ameriką nuo Europos ir Afrikos.
Eksperimente užfiksuoti seisminiai rodmenys stebėjo medžiagos srautą mantijos perėjimo zonoje, esančioje tarp viršutinės ir apatinės mantijos, ir taip komanda galėjo apžvelgti medžiagos judėjimą net 660 kilometrų gilumoje.
Rezultatai rodo, kad medžiagos pakilimas neapsiriboja sekliais gyliais Atlanto vidurio kalnagūbryje, bet gali atsirasti giliausiuose mantijos perėjimo zonos kraštuose, o tai rodo, kad apatinės mantijos medžiaga kyla aukštyn.
„Stebėjimai rodo, kad medžiaga perkeliama iš apatinės į viršutinę mantiją – nuolat ar pertrūkiais, – kuri susijusi su Atlanto vidurio kalnagūbriu“, – aiškina tyrėjai.
„Atsižvelgiant į vandenyno vidurio kalnagūbrio ilgį ir ilgaamžiškumą, tai reiškia, kad visos mantijos konvekcija gali būti labiau paplitusi, nei manyta anksčiau“.
Nors jau buvo žinoma, kad vandenyno vidurio kalnagūbris prisidėjo prie jūros dugno plitimo, nauji atradimai rodo, kad visi susiję procesai vyksta kur kas giliau, nei buvo matuota anksčiau, ir vis tiek gali vykti net tose jūros dugno vietose, kuriose atvirų plokščių subdukcijos regionų nėra.
„Šis darbas paneigia ankstesnes prielaidas, kad vandenyno vidurio kalnagūbris vaidina pasyvų vaidmenį plokščių tektonikoje“, – sako vyresnysis tyrėjas ir geofizikas Mike'as Kendallas iš Oksfordo universiteto.
„Tai rodo, kad tokios vietos, kaip Atlanto vidurio kalnagūbris, atlieka svarbų vaidmenį išjudinant naujai suformuotas plokštes.“
Tyrimo rezultatai aprašyti „Nature“.