14 a. jakutai iš Užbaikalės atsikėlė prie Lenos upės krantų, į Tuymaados lygumą, kurioje laikui bėgant iškilo Jakutsko miestas. Nepainiokite su čiukčiais ar nencais. Jakutai – didžiausia Sibiro tauta, galvijų augintojai, žemdirbiai, žvejai ir medžiotojai, ištikimai saugantys protėvių tradicijas.

Beje, jakutai save vadina sachais – nuo senovinio etnonimo, kuris reiškia Kazachijos stepių gyventojas.

1. Vietoje muilo – taukai

Paisydamos higienos, Sibiro tautos – chansiai ir mansiai kūreno pirtis arba statė žiemines su židiniais, kuriose kaitindavo vandenį. Čiukčiai maudėsi karštuose mineraliniuose šaltiniuose, evenkai nusišveisdavo gluosnio drožlėmis, o jakutai išsitrindavo pieno ar gyvulių taukais, paskui nusibraukdavo juos kartu su purvu.

2. Vietoje vandens – ledas

Lapkritį Jakutijos vandens telkiniuose dedasi iš pirmo žvilgsnio keisti dalykai – vyrai pjauna elektriniais pjūklais ledą, deda jo gabalus į automobilių bagažines. Amžinojo įšalo žemėje šulinio neiškasi, taigi tenka apsirūpinti ledu, kuris tirpinamas į vandenį.

3. Arklio ašutai ir dovanojamos valtelės

Jakutai tiki, kad visus žemės objektus saugo visagalės dvasios, todėl reikia pelnyti jų palankumą. Kelių šeimininkui kryžkelėse palikdavo arklio ašutų, monetų, vandens dvasiai leisdavo į vandens telkinius dovanojamų beržo tošies valtelių, stengdavosi nemesti į vandens telkinius aštrių daiktų, kad netyčia nesužeistų vandens dvasios.

Ugnies dvasia išvaro nedoras jėgas ir saugo šeimos židinį, todėl ugnies niekada neužgesindavo, persinešdavo ją moliniuose ąsočiuose.

4. Šventi gyvūnai

Kad miško šeimininkas padėtų medžioklėje, reikėdavo išsirinkti šventą gyvūną. Iki šiol labiausiai gerbiamas gyvūnas – lokys, jo nagus ir dantis nešioja pasikabinę ant kaklo ir tiki, kad jie saugo. Prieš valgydami lokio mėsą, jakutai mėgdžioja varnų krankimą, kad lokio dvasia palaikytų juos varnais ir neįpyktų.

5. Žaliavalgystė

Žalia šaldyta žuvis ir mėsa – pagrindinis jakutų delikatesas. Žalią žuvį arba mėsą užšaldo, paskui pjausto plonyčiais griežinėliais ir patiekia su druskos ir pipirų mišiniu.

Anksčiau prieš kiekvieną valgio gaminimą jakutai maitindavo ugnį – mesdavo į ją maisto gabalėlių, įlašindavo pieno ar kumyso. Šiais laikais tokius ritualus atlieka per šventes.

6. Stichijų valdymas

Paukščių ar gyvūnų viduriuose kartais pavyksta rasti stebuklingą akmenėlį, prieš kurį kalbant burtažodžius galima iššaukti lietų, sniegą ar vėją. Tokį akmenėlį susuka į beržo žievę, perriša arklio karčių plauku ir labai saugo nuo moterų – manoma, jei į tokį akmenį pažiūrės moteris, iš karto dings magija.

7. Folkloras

Ritualinė jakutų poezija olonkho yra dešimtys tūkstančių rimuotų eilučių apie legendinius pasaulius, kurie yra viso, kas gyva, ištakos. Aktorinių ir oratorinių gabumų turintys pasakotojai gali iki septynių naktų iš eilės atlikti tokią poemą, kaitydami dainavimą ir rečitatyvą. Pagrindinis jaukutų muzikinis instrumentas – dambrelis, grojimą juo derina su gerkliniu dainavimu. Mėgstamas šokis – ohuochai, kuris šokamas ratu. Šis šokis yra patekęs į Gineso rekordų knygą, kai vienu metu jį šoko 15 tūkst. žmonių.

8. Stulpai arkliams rišti

Įvairiais ornamentais, dekoratyviniais elementais papuošti stulpai arkliams rišti – neatsiejama religinių apeigų dalis. Vasaros šventės metu tokie stulpai simbolizuoja trijų pasaulių energiją ir Jakutijoje gyvenančių tautų draugystę.

9. Daugpatystė

Kai kurie mokslininkai mano, kad dabartinių jakutų protėviai – tiesiogine šio žodžio prasme yra viena šeima, kurią sudaro vyras ir kelios jo žmonos. Ilgą laiką jakutai praktikavo daugpatystę – kartu lengviau tvarkyti ūkį, gimdyti ir auginti vaikus.

Beje, paprotys keistis žmonomis būdingesnis čiukčiams – jie dažnai sudarydavo grupines santuokas, leisdavo moterims turėti intymių santykių su svečiais.

Komentarai ()