Netikėta, bet tiesa: didžiausia pasaulyje upė yra nematoma ()
Įprastą saulėtą dieną Amazonėje 20 milijardų tonų vandens kyla aukštyn pro medžius į orą ir sudaro nematomą upę, plaukiančia dangumi virš Pietų Amerikos žemyno.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Antonio Donato Nobre sako, kad garų upė, kuri kyla aukštyn pro mišką ir patenka į atmosferą, yra didesnė už pačią Amazonės upę. A.D. Nobre yra vyresnysis mokslininkas Brazilijos Nacionaliniame Amazonės tyrimų institute. Ir jo nuomone, pats įspūdingiausias faktas apie Amazonę – neskaitant to, kad ji driekiasi per 6400 kilometrų ar kad ją supa šimtai milijardų medžių – yra tai, kad ji yra didžiulė, saulės energiją pasitelkianti laistymo sistema, sugebanti vandeniu nulieti visą žemyną. Mokslininkas teigia, kad jeigu tai būtų žmogaus sukurta sistema, jos pavydėtų visas pasaulis. Dėl šios priežasties gamta yra nuostabiausias pasaulio inžinierius.
Kiekvienas medis yra tylus geizeris. Didelis medis Amazonėje į atmosferą gali išskirti 1000 litrų vandens, vos per vieną dieną. A.D. Nobre pasakoja, kad garavimas vyksta pašėlusiu tempu. Šį procesą jis lygina su vandenį į viršų purškiančiu geizeriu, tačiau „daug elegantiškiau“. Geizeriai naudojasi svilinančiu magmos karščiu, tuo tarpu medžiams užtenka pabūti saulėje, kad išskirtų nematomus garus. Be to, jų yra labai daug – šimtai milijardų medžių kiekvieną dieną į atmosferą išskiria 20 milijardų tonų vandens. Tai reiškia, kad nors Amazonė, kuri kasdien Atlantos vandenynui atiduoda 17 milijardų tonų vandens, yra didžiausia upė pasaulyje, ją vis tiek pranoksta į orą virš medžių skliauto kylantys vandens garai.
Ore esanti upė virsta lietumi, kuris laisto mišką. Atogrąžų miškai suformuoja savo lietaus debesis, prisotintus mikroskopinėmis sporomis, žiedadulkėmis ir grybeliu, arba „kvapais“, kaip juos vadina A.D. Nobre. Šie kvapai yra svarbūs džiunglių gyvenimo ciklui, kadangi nuo medžių kylantys garai kondensuojasi aplink šias mikroskopines daleles, tokiu būdu suformuojant debesis, kurie galiausiai virsta stipriu lietumi. Šis procesas yra būdingas džiunglėms. Pavyzdžiui, vandenynai itin retai sukuria tokius debesis kaip Amazonė – kadangi oras virš jūrų ir vandenynų nėra prisotintas augalų gyvybe. A.D. Nobre sako, kad šis ryšys tarp gyvų sutvėrimų yra miško ir negyvo dalyko – tai yra atmosferos – junginys, būdingas tik Amazonei. Ir tai yra priežastis, dėl kurios nematoma upė sugrįžta į dirvožemį, palaisto mišką, o tuomet vėl kyla į viršų, tokiu būdu sukuriant pasikartojantį ciklą.
Be Amazonės didžioji Pietų Amerikos dalis būtų dykuma. A.D. Nobre siūlo pažvelgti į pusiaują ir palyginti kraštovaizdžius. Dykumos dažniausiai plyti 30 laipsnių šiaurės platumoje ir 30 laipsnių pietų platumoje. Mokslininkas siūlo pažvelgti į pietų pusrutulyje esančią Atakamos dykumą, Namibiją ir Kalaharį Afrikoje, Australijos dykumą, taip pat šiaurės pusrutulyje esančią Saharą ir Sonorą.
Tuo tarpu Pietų Amerikoje plyti žalumos. Mokslininkas, kalbėdamas apie žemes nuo centrinės Brazilijos iki Argentinos ir nuo Atlanto vandenyno pakrantės iki Andų, sako, kad šis keturkampis turėjo būti dykuma. Tai nėra vien tik atokvėpis medžių mylėtojams – tai taip pat yra derlinga žemė komercijai. Jo teigimu, 70 procentų Pietų Amerikos bendrojo vidaus produkto sukuriama būtent šioje vietovėje, kuri priklauso nuo Amazonės upės. O kas nutiktų 4 trilijonų dolerių vertės ekonomikai, jeigu miškas būtų pašalintas, o upė išgaruotų?
