Kaip prie pat Kanados krantų atsirado mažytis Prancūzijos gabalėlis – Sen Pjeras ir Mikelonas: paskutinė prancūzų kolonija Šiaurės Amerikoje, kuri buvo tapusi alkoholio kontrabandos centru (Foto, Video) ()
Visai netoli Kanados krantų yra mažytė Prancūzijai priklausanti teritorija – kaip ji ten atsirado?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Maždaug 25 kilometrai nuo Kanados krantų, Šiaurės Atlante, yra mažytė Prancūzijos dalis. Tai virtinė salų, priklausančių Sen Pjero ir Mikelono salynui, kurios, nepaisant to, kad yra beveik 4000 kilometrų nuo Europos žemyno, vis dar yra kontroliuojamos Prancūzijos. Šios salos yra paskutinė kolonijinės Prancūzijos atrama Atlanto vandenyne.
Europiečiai pirmą kartą įžengė į Pjerą ir Mikeloną 1520 m., o 1536 m. salynas tapo Prancūzijos kolonija. Kitus kelis šimtmečius salos pereidinėjo tarp britų ir prancūzų, kurie nesutarė dėl kolonijinių valdų naujai atrastame žemyne.
Galiausiai, po Septynmečio karo (1756-1763) Prancūzija atsisakė visų savo Šiaurės Amerikos kolonijų – Naujosios Prancūzijos, kuri vienu etapu apėmė didelę rytinės Šiaurės Amerikos dalį; visų, išskyrus vieną – Sen Pjerą ir Mikeloną, kuris vis dar yra prancūzų rankose.
Salynas susideda iš aštuonių salų, kurių bendras plotas yra vos 242 km2. Iš visų salų, tik Sen Pjeras ir Mikelonas yra gyvenamos. Likusios yra plikos ir uolėtos, su stačiomis pakrantėmis ir tik plonu durpių sluoksniu, kad sušvelnintų kietą kraštovaizdį.
90 procentų 6 000 salų gyventojų gyvena salyno sostinėje Sen Pjere, kuris yra nedidelis, tačiau turi gerą uostą su giliavandeniais dokais ir oro uostu.
Nuo 2002 metų, salyne naudojamas euras, bet neoficialiai galima atsiskaityti ir Kanados doleriais.
Tradiciškai salyno gyventojai pragyvenimui užsidirbo gaudydami žuvis ir aptarnaudami prie Niufaundlendo krantų veikiančius žvejybos laivynus. Tačiau 1920-ųjų pradžioje JAV draudimas parduoti ir vartoti alkoholį atvėrė naują ekonominę galimybę.
Sen Pjeras ir Mikelonas, būdamas Prancūzijos kolonija, tapo de facto alkoholinių gėrimų kontrabandos į Šiaurės Ameriką centru.
Ši nauja pramonė tapo tokia pelninga, kad salos gyventojai metė žvejybą. Žuvų fabrikai buvo uždaryti ir tapo alkoholio sandėliavimo patalpomis, o krantinėje atsirado nauji betono sandėliai.
Nepaisant didžiulio statybų bumo, sandėliavimo patalpos vis dar buvo nepakankamos, todėl alkoholinių gėrimų bendrovės mokėjo privačių namų savininkams už naudojimąsi jų rūsiais. Klestėjimo laikais net Al Capone atvyko praleisti laiko saloje.
Beveik trylika metų ši maža ir atoki sala patyrė precedento neturintį ekonominį klestėjimą tiekdama alkoholį savo „sausiems“ kaimynams.
Tačiau kai 1933 m. draudimas baigėsi, klestinti ekonomika žlugo ir salos gyventojai vėl perėjo prie žvejybos.
Savitos jūrinės ribos
1972 metais tarp Kanados ir Prancūzijos kilo ginčas dėl jūrų sienos tarp Kanados ir Prancūzijos valdos Sen Pjero ir Mikelono. Ginčas 1992 metais buvo išspręstas arbitražo tvarka.
Aplink salas buvo sukurta išskirtinė ekonominė zona (IEZ). Ši zona turi neįprastos rakto skylutės formą – 20 km pločio ir 348 km ilgio siaurą koridorių, einantį į pietus nuo salų.
Koridorius turėjo suteikti Prancūzijai galimybę patekti į savo IEZ iš tarptautinių vandenų, nekertant Kanados IEZ.
Tačiau ribos nebuvo tinkamai nubrėžtos ir, kaip matyti iš aukščiau esančio žemėlapio, Kanados zona tęsiasi gerokai už Prancūzijos ribų, nutraukdama numatytą prieigos kelią.
