Vidurio Rytai – paradoksų kraštas. Didžiausias jų susijęs su gražiausiu šio krašto gamtos stebuklu – Negyvąja jūra. Gamtosaugininkai ir visi bent kiek akylesni žmonės tvirtina, kad Negyvoji jūra miršta. Žinoma, jei ji negyvoji, atrodytų, kad ir numirti negali, bet šis gamtos kūrinys, minimas net Biblijoje, kasdien nyksta.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Visi kelionių mėgėjai žino, jog Negyvoji jūra yra tarp Izraelio Valstybės ir Jordanijos Hašimitų Karalystės. Ji garsėja tuo, kad yra labai druskinga, o druskos neretai naudojamos kaip gydomasis preparatas. Nors yra vadinama jūra, tačiau morfologiškai tai yra ežeras, kadangi neturi tiesioginio ryšio su Pasauliniu vandenynu.Jūra senka ir, jei planuojami jos gelbėjimo projektai nebus įgyvendinti, ilgainiui visai išnyks.
Jūros lygis (ji ir taip yra 400 metrų žemiau nei kitos jūros) kasmet nukrenta beveik metrą, tad po poros metų atvykę į savo mėgstamą restoraną ant jūros kranto galite rasti tik jį – jūra jau bus išėjusi.
Tai, kad jūra sparčiai nyksta, mato ne tik gamtos mylėtojai ar keliautojai, vietos verslininkams jūros mirtis reiškia ir jų verslo galą.
Užsukę į restoraną, kuris dar prieš kelerius metus būdavo pilnutėlis, šiandien nemaloniai nustebsite: žmonių beveik nėra, o praėjusių laikų didybę primena tik prabangus baro interjeras.
Šis restoranas ir greta jo esančios Negyvosios jūros purvo vonios it magnetas traukdavo poilsiautojus. Kadaise papietavęs restorane ar pagulėjęs purvo voniose galėdavai pūkštelėti į druskingiausios pasaulio jūros vandenis ir ramiai plūduriuoti.
Deja, dabar iki jūros reikia pabėgėti kiek daugiau nei kilometrą – nelabai patogu, jei atostogaudamas tikiesi aukščiausio lygio aptarnavimo.
Tiesa, turistai vis dar nenutrūkstamai plūsta į Negyvosios jūros pakrantes, nes grožis ir keistas, bet viliojantis, klimatas traukia tarsi magnetas. Unikalus gamtos kampelis su dūlančiomis uolomis, į nugarą alsuojančia dykuma ir žaliomis properšomis žmones viliojo dar bibliniais laikais.
Manoma, kad būtent ant Negyvosios jūros pakrantės stovėjo Dievo rūstybę užsitraukę Sodomos ir Gomoros miestai, tikėta, kad netoliese buvę ir pragaro vartai. Tai vietos, kur, anot legendų, veikia keistos jėgos.
Jūrą maitinantis Jordanas taip pat minimas Biblijoje, anuomet jis į jūrą plukdydavo milijonus tonų vandens, o dabar tik nedidelę dalį to, ką jūra gaudavo tada, kai jos pakrantėmis vaikščiojo Biblijos žmonės.
Visagalis Jordanas nebepajėgia atplukdyti tiek vandens, kiek reikia Negyvajai jūrai, nes šio vandens reikia Izraeliui, Palestinai ir Jordanijai. Šios šalys, stokojančios gėlo vandens, jį naudoja ne tik gerti, bet ir laistyti dykumoje auginamiems pomidorams, kuriuos vėliau sėkmingai eksportuoja į Europą.
Negyvosios jūros vandens reikia ir pramonininkams, kosmetikos, jūros druskos gamintojams. Jie siekdami pelno kasmet išgarina daugybę tonų kuklios Jordano duoklės negyvajai savo kaimynei.
Jordano žiotys tokios paliegusios, kad žmogus gali jį lengvai įveikti, o jūros pakrantėse, traukiantis vandeniui, formuojasi gilios duobės, tokios gilios, kad kristi gali 26 metrus.
Keliai, dar neseniai vedę į prabangius kurortus, dabar panašūs į karo zonos greitkelius, išraustus bombų padarytų duobių.
Šios sūraus, o vėliau gėlo vandens išgriaužtos duobės tarsi randai greta Negyvosios – merdėjančios – jūros krantų. Šios įgriuvos pavojingos dar ir todėl, kad niekada nežinai, kokio dydžio ir gylio jos išties yra. Gamtos rūstybę teko iškęsti net garsiam geologui Eli Razui, tyrinėjančiam Negyvąją jūrą ir jos išraustus urvus. Viename jų, 9 metrų gylyje, jis buvo įkalintas net 14 valandų.
Tiesa, yra vienas planas, kuris neva padėtų išgelbėti merdėjančią jūrą. Planas duotų ne tik naudos, bet ir pelno. Manoma, kad kanalas, iškastas tarp Negyvosios ir Raudonosios jūrų, išgelbėtų nykstantį Vidurio Rytų gamtos stebuklą. Esą iškasus kanalą, regionui užtektų ir gėlo, ir sūraus vandens, o žmonėms – darbo.
Plano šalininkai sako, kad jis ne tik gelbėtų jūrą, bet ir aplink ją esančių valstybių santykius. Tarpusavyje nesusikalbantys palestiniečiai, izraeliečiai ir jordaniečiai galėtų kartu imtis darbo.
O skeptikai minčiai vieną jūrą „maitinti“ kitos jūros vandeniu nuoširdžiai priešinasi, esą susimaišius skirtingos cheminės sudėties vandenims, Negyvoji jūra pasmirstų pūvančiais kiaušiniais. Tada tikrai pasitvirtintų legenda apie pragaro vartus, glūdinčius kažkur netoliese.
Kol žmonės ginčijasi, o Pasaulio bankas skaičiuoja pinigus, kurių reikėtų jūrai išgelbėti, ji ir toliau tyliai miršta. Po vieną metrą per vienus metus.
