Europos mokslininkai, stebintys vienos pavojingiausių erkių platinamų ligų – erkinio encefalito – plitimą, prabilo apie ateityje galimą pandemiją. Anot jų, erkės užkariauja vis naujas teritorijas. Erkinio encefalito atvejų nustatyta vos už 300 km nuo poliarinio rato centro ir net 1800 m aukštyje, kur besiganantys gyvuliai buvo laikomi ekologiškų produktų šaltiniais.

Vaistų nuo šios ligos nėra, o jos pasekmės trečdaliui pacientų būna labai skaudžios.

Iš visiško neįgalumo atsigavo tik po 3,5 metų

Austrijos pacientų savitarpio pagalbos grupės „Erkių aukos“ narė Vera Weld, su šia klastinga liga kovojusi net pusketvirtų metų, susirgo 1995 m. Ji tuomet buvo 39-erių. Moteris prarado kalbą ir atmintį, sunkiau judino rankas, sutriko jos aparatas, prasidėjo varginantys galvos skausmai. Visi šie išgyvenimai įsirėžė jos veide, nors moteris puikiai atrodo, nuolat šypsosi ir sėkmingai dirba teisininke kriminalinės teisės ir paveldėjimų srityje.

Savo istoriją V. Weld papasakojo sausio pabaigoje Vienoje vykusiame 12-ame metiniame Tarptautinės mokslinės erkinio encefalito darbo grupės susitikime.

Jos liga nebuvo diagnozuota laiku, o po keturių savaičių iš ligoninės moteris išėjo visiškai neįgali. „Per pusantrų metų jaučiau dar tiek liekamųjų reiškinių, kad apgailestavau, jog apskritai likau gyva“, - prisipažino V. Weld. Laimei, jos gyvybinės jėgos grįžo. Už tai ji dėkinga ne tik savo užsispyrimui, bet ir didžiulei reabilitacijos specialistų komandai, kurie su ja dirbo, o taip pat savo vyrui, kuris kasdien po keletą valandų tobulindavo jos kalbėjimo įgūdžius, kad garsus ji vėl imtų sieti su žodžių reikšmėmis. Klausant šios istorijos atrodo neįtikėtina, kad moteris tuoj po ligos sugebėjo užbaigti taip trokštamas teisės studijas.

„Kai susirgau, gydytoja man pasakė, kad gali būti net 70 ilgalaikių liekamųjų ligos reiškinių. Man buvo depresija, atminties, kalbos ir miego sutrikimai, koncentracijos ir orientacijos praradimas, sutriko judesių koordinacija, apetitas, jaučiausi nuolat pavargusi, neturėjau energijos. Planus ateičiai pradėjau kurti tik po pusantrų metų, pasveikau – po trijų su puse.

„Trumpalaikių simptomų buvo dar daugiau – daugelio kūno funkcijų sutrikimas, galvos skausmas, aukšta temperatūra, silpnumas, netekau plaukų ir dantų, praradau atmintį ir kalbą, paralyžiavo rankas, nebesupratau, kas man sakoma, pavojingai daug netekau svorio. Visas kūno ir sąmonės funkcijas teko atstatinėti specialiomis terapijomis“, - atviravo moteris.

Šiandien V. Weld dalinasi patirtimi su kitais erkiniu encefalitu sergančiais pacientais ir jų šeimos nariais bei duoda jiems vertingų patarimų.

Liga puola smegenis

Erkinis encefalitas – virusinės kilmės susirgimas, kurį sukelia erkinio encefalito virusas, kurį žmogui perduoda erkė. Juo galima užsikrėsti ir vartojant nevirintą karvių bei ožkų pieną.

Žmogus, užsikrėtęs erkinio encefalito virusu, dažniausiai suserga praėjus 1–2 savaitėms po erkės įsisiurbimo. Trumpiausias nustatytas laikotarpis po užsikrėtimo iki ligos pradžios gali būti dvi dienos, ilgiausias – 30 dienų. Liga dažniausiai prasideda panašiais į gripo simptomais – pakyla kūno temperatūra, skauda sąnarius, raumenis, galvą, vargina silpnumas. Per keletą dienų šie reiškiniai praeina savaime, nervų sistema nebūna pažeista.

Maždaug trečdaliui užkrėstųjų po 3–7 dienų po pasveikimo vėl pakyla temperatūra. Tai reiškia, kad virusas pasiekė smegenis. Tuomet atsiranda įvairių nervų sistemos pažeidimo simptomų – galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, mieguistumas, orientacijos, kalbos sutrikimas, gali išsivystyti paralyžius, prasidėti traukuliai, sutrikti sąmonė.

Todėl erkinis encefalitas vadinamas nervų sistemos liga. Aptarti jos plitimo tendencijų į Austrijos sostinę susirinkę mokslininkai teigė kol kas nerandą paaiškinamo, kodėl erkinio encefalito statistika kasmet svyruoja, kartais net labai drastiškai. Pavyzdžiui, Šveicarijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Čekijoje erkinio encefalito atvejų nuo 2004 m. nuolat daugėjo, 2006 m. pasiekė kulminaciją, tačiau jau 2007 m. jų labai sumažėjo. Tuo tarpu Švedijoje jis plito nuo 2000 m., o piką pasiekė kaip tik 2007 m. (228 atvejai).

Erkinio encefalito židinių randama 27 Europos šalyse. Didžiausias jų skaičius Europoje ir Rusijoje registruotas 1996 m. (12 733 atvejai), mažiausias – 2007 m. (5 462 atvejai). Vidutiniškai Europoje ir Rusijoje kasmet registruojama apie 13 tūkst. ligos atvejų. Nuo 35 iki 58 proc. pacientų patiria ilgalaikius neurologinius sutrikimus – kalbos ir atminties sutrikimus, koncentracijos problemas, paralyžių. Iki 2 proc. suaugusių pacientų miršta.

Antivakcininių judėjimų yra visose šalyse

Anot Vienos medicinos universiteto Visuomenės sveikatos instituto direktoriaus prof. Michaelio Kunze, specifinių vaistų nuo erkinio encefalito nėra – žmogaus imuninė sistema susidoroja su virusu arba ne. Vienintelė apsisaugojimo priemonė – dar prieš daugiau nei 30 metų atsiradę skiepai, kurių efektyvumas šiandien siekia 99 proc.

Tačiau jis pripažįsta, kad žmonės, net žinodami apie gresiančias ligos komplikacijas bei erkių paplitimą, masiškai nesiskiepija. Šiuo atveju išsiskiria Austrija, kurioje pasiskiepiję 86 proc. gyventojų. Palyginimui, Latvijoje – 39 proc. Vokietijoje – 27 proc., Estijoje – 18 proc., Šveicarijoje – 17 proc., Čekijoje – 16, Slovakijoje – 12, Švedijoje – 11, taip pat prie didelės rizikos šalių priskiriamoje Lietuvoje – 9 proc.

Paklaustas apie pašalinį vakcinos poveikį, mokslininkas tikino, kad per visą vakcinos gyvavimo laiką nebuvo nei vieno sveikatai pavojingo atvejo.

„Mes renkame statistiką. Apie neigiamas reakcijas į vakciną praneša kiekviena šalis. Iš 10 tūkst. atvejų ateina vos 6-10 pranešimų, kad kažkas atsitiko. Tačiau baisių atvejų nebuvo nei vieno. Skiepas sukelia imuninės sistemos reakciją. Kai kurie žmonės iš tiesų jaučiasi šiek tiek blogiau. Tačiau tai yra gerai. Vadinasi, kūnas reaguoja. Net jei pakyla temperatūra – tai yra gerai. Tai nėra neigiamas skiepo poveikis“, - tikino mokslininkas.

Anot jo, skiepas toks efektyvus todėl, kad erkių perduodamas encefalito virusas nekinta taip, kaip, pavyzdžiui, gripo.

„Sutinku, kad visose šalyse pastaruoju metu plinta antivakcininiai judėjimai, o žiniasklaidoje ir internete galima rasti tikrai bauginančių istorijų ir informacijos. Šių žmonių pagrindinis argumentas – skiepai kenkia imunitetui, nes neleidžia susiformuoti natūraliai apsaugai. Tai visiškai antimoksliška. Skiepas kaip tik treniruoja imuninę sistemą ir šios treniruotės dėka kūne pasigamina antikūnai. Taip susiformuoja labai individuali, tik vienam žmogui tinkama apsauga nuo ligos. Beje, mums vykstant visuomeniniu transportu į organizmą patenka kur kas daugiau virusų ir infekcijų nei vakcinacijos metu“, - tikino profesorius.

M. Kunze teigimu, dėl aukšto skiepijimo nuo erkinio encefalito lygio Austrijoje ligos atvejų metinis skaičius sumažėjo nuo maždaug 700 iki mažiau nei 100. Anot jo, erkinis encefalitas ypač pavojingas pagyvenusiems žmonėms. Vaikai šia liga serga lengviau, tačiau jeigu jie dažnai išvežami į gamtą, skiepyti patariama jau nuo 1-2 metų.

Erkės artėja prie poliarinio rato

Erkių gyvenamųjų teritorijų plėtimasis siejamas su klimato atšilimu. Pavyzdžiui, Vokietijoje per 10 metų erkinio encefalito atvejų šiol ligos rizikos arealų išaugo nuo 63 iki 136. Erkinio encefalito židiniai plečiasi ir į Šiaurę. Jų rasta Naujosios Zelandijos saloje ir net 300 km iki poliarinio rato.

Anksčiau buvo manoma, kad erkės pasiekia tik 800 m aukštį, tačiau šiuo metu jos pasiekia ir 1800 m. 2008 m. pasaulyje išgarsėjo ožka Bjanka, kuri Alpėse ganėsi 1500 m aukštyje. Jos pienas buvo laikomas ekologišku, kol iš šio pieno pagamintas ekologiškas sūris erkiniu encefalito užkrato neperdavė 7 žmonėms.

Lietuvoje erkinio encefalito atvejų statistika taip pat svyruoja. 2008 m. susirgo 220 žmonių, 2007 m. - 247. Didžiausias sergamumas buvo užfiksuotas 2003 metais, kai užsikrėtė daugiau negu 700 žmonių. Nelabai nuo jų atsilieka ir praėjusieji metai. 2009 m. sausio-spalio mėnesiais registruoti 576 susirgimai.

Komentarai (22)