Dar praėjusio amžiau penktajame dešimtmetyje tyrėjai pripažino, kad genų, lemiančių bipolinį sutrikimą, pašalinimas ar „išjungimas“ žmonijai atsieitų pernelyg brangiai

＜⋯＞

Genijus — diagnozė

Labai gali būti, kad genialumas — patologiška būsena. Jeigu autizmą ir bipolinį sutrikimą lemiančius genus būtų galima kartą ir visiems laikams pašalinti, pasaulį imtų valdyti nuobodūs vidutiniokai, kurių galvose neaptiktume nė poros drąsių idėjų. Tad, gali paaiškėti, kad autizmo, bipolinio sutrikimo ir šizofernijos pasireiškimą lemiantys genai visai naudingi. Visas reikalas – dozė. Garsiąją knygą „Ugnies paliesti“ ( Touched with Fire: Manic-Depressive Illness and the Artistic Temperament ) profesorė Kay Redfield Jamison parašė, remdamasi tyrimais, kuriais buvo ieškoma koreliacijos tarp kūrybos ir bipolinio sutrikimo. Bipolinį sutrikimą turintys žmonės pereina per visą pojūčių spektrą: nuo lengvo vangumo iki maniakinės būsenos ir giliausios juodos depresijos. Rašytojas „šviesioje“ fazėje gali kurti išties talentingus kūrinius, tačiau ligai progresuojant, jo kūrybinės jėgos senka. Ilgainiui nuotaikų kaita tampa vis ryškesnė. Tikėtina, tai paaiškina Ernesto Hemingvėjaus savižudybės paslaptį. Moksliškai patvirtinta, kad dailininkai, rašytojai, poetai nuo bipolinio sutrikimo ir depresijos kenčia daug dažniau, nei statistiškai vidutiniai žmonės.

Nancy Coover Andreasen vadovaujant atlikti tyrimai Ajovos universitete rodo, kad 80％ literatų kuriuo nors gyvenimo momentu kamuoja nuotaikų kaita. Daugelis poetų, prozaikų ir dailininkų su savo būsena negeba susitvarkyti be medikamentų. Tarp rašytojų ir dailininkų vaistais gydomi 38%, o tarp poetų gydomas kas antras. Tyrėjai iš Ajovos nustatė, kad rašytojų tėvams, broliams ir seserims irgi dažnai būna staigios nuotaikų permainos.

Deanas Simontonas iš Kalifornijos universiteto Davise tyrė, kokie faktoriai lemia, kad žmogus tampa iškiliu politiku. Tarp jų lyderio potencialas, charizmas ir beribė energija — buitiškai tai vadinama draivu ar energetika. Turintys tokias savybes dažnai kenčia depresiją ir priklausomybę nuo alkoholio. „Panašu, kūrybingai asmenybei būtinas žiupsnelis beprotybės“, — apibendrina Simontonas.

Ta pati mintis ta pati mintis ryškėja ir darbuose skirtuose matematikos talentams. Camilla Persson-Benbur iš Ajovos universiteto skaičiais įrodinėja išskirtinių ir netgi talentingų matematinių gebėjimų ir tam tikrų fizinių nukrypimų koreliaciją. Pasirodo, tarp puikių matematinių gebėjimų turinčių žmonių daugiau kairiarankių, turinčių alergiją ir trumparegystę. Beje, kairiarankiškumas gali būti susijęs tiek su matematikos talentais, tiek ir su diskalkulija . Vaikai, anksti parodę neeilinius protavimo gabumus ir matematikos talentą, dvigubai dažniau kenčia nuo maisto alergijos. Gabiausi vaikai beveik visada trumparegiai. Tad, paplitęs nosį storastikliais akiniais pabalnojusio mažojo genijaus įvaizdis ne toks jau tolimas nuo realybės.

Akivaizdu, tarp genijų būna ir normalių žmonių, tačiau išskirtinį talentą žmogui suteikiantys genai atsako ir už kito spektro galo nukrypimų išsivystymą. Dar praėjusio amžiau penktajame dešimtmetyje tyrėjai pripažino, kad genų, lemiančių bipolinį sutrikimą, pašalinimas ar „išjungimas“ žmonijai atsieitų pernelyg brangiai. Štai eilutės iš Bostono psichiatrinės McLean ligoninės mokslininkų pasirašyto atviro laiško:

„Jei sugebėtume kartą ir visiems laikams panaikinti bipolinį sutrikimą, tai tuo pačiu sunaikintume ir daugybę gėrio ir talento, spalvos ir šilumos, dvasios ir šviežumo, tad, galų gale mūsų pasaulyje neliktų nieko, be sausų valdininkų ir šizofrenikų. Ir čia visiškai atsakingai pareiškiu, kad geriau jau taikysiuosi su skausmingais bipolinio sutrikimo pasireiškimais, nei atsisakysiu sveikų žmonių, tegul ir apkrautų patologišku paveldimumu“.

O dvidešimčia metų anksčiau garsus psichiatras Johnas W. Robertsonas savo darbe „Edgaras Allanas Po: psichopatijos tyrimas“ ( Edgar A. Poe: A Psychopathic Study ) rašė:

Išdegintume karšta geležimi neurodermitą, užspaustume iš nervinių ryšių incesto ar nestabilios nervinės organizacijos, dėl kurios reikėtų kaltinti chronišką alkoholizmą, ar net beprotybę, rezultato kylantį karštą kraują, ir išsigimtume į netašytų stòikų, be asmenybių, be vaizduotės, be polėkio, beveidžio proto ir skurdžios sielos rasę.

Pasikartosiu, tik neseniai suvokiau, kaip stipriai skiriuosi nuo likusių. Per pastaruosius tris metus aš supratau, kiek mano vizualizacijos gebėjimai viršija normalių žmonių gebėjimus, ir niekuomet nepalinkėčiau sau normalumo tų gebėjimų praradimo kaina. Lygiai tokia neįvertinama dovana kūrybai — vaikiškumas. Knygoje „Kuriantys protai“ ( Creating Minds: An Anatomy of Creativity Seen Through the Lives of Freud, Einstein, Picasso, Stravinsky, Eliot, Graham, and Ghandi ) psichologas Howardas Gardneris aprašo kūrybinę veiklą septynių didžiausių XX amžiaus intelektualų, tarp kurių Einsteinas, Picasso, T.S. Eliot. Vaikiškumas — visų septynių būdingas bruožas. Gardnerio nuomone, visuotinai priimtoms fizikos paradigmoms Einsteinas nepakluso, nes vis sugrįždavo į vaikiško supratimo pasaulį. Tai itin įdomu, juk autizmo priežastis — smegenų nebrandumas. Aš, pavyzdžiui, daugeliu aspektų lieku vaikas. Kalbant apie asmeninius santykius, aš netgi dabar negebu elgtis kaip suaugusi.

Kai kurie mokslininkai mąsto išskirtinai racionaliai ir logiškai. Vienas iš kvantinės elektrodinamikos pionierių Richardas Feynmanas atmetė meno ir poezijos vertę. Lakoniškai „ Genius “ pavadintos Feynmano biografijos autorius Jamesas Gleickas rašė: „Jis atsisakė pripažinti, kad poezija, dailė ar religija padeda ieškoti kokios nors kitos tiesos“. Žinoma, dauguma mokslininkų vertina poeziją ir savyje suderina tiek kūrybinę, tiek ir mokslinę spektro pusę, lygiai kaip kai kuriems mokslininkai, menininkai ir analitinių profesijų atstovai turi autistinių bruožų. Albertui Einsteinui , Vincentui van Goghui , Ludwigo Wittgensteino vystymosi nukrypimai buvo užfiksuoti jau ankstyvoje vaikystėje. Autizmas dažnai vadintas ankstyvu vaikišku autizmu (dabar ankstyvas vaikiškas autizmas į atskirą kategoriją ICD-11 neišskiriamas; šie požymiai vaikystėje gali nepasireikšti ir nebūti diagnozuoti), turint omenyje kalbos vystymosi vėlavimą; elgesio keistumas pasireiškia būtent per pirmus kelis gyvenimo metus, tada vaikui diagnozuojamas autizmo spektro sutrikimo ar autizmo bruožai.

Einsteinas tokių bruožų turėjo daugybę. Ligi trijų metų nekalbėjo. Laiške vieno autistiško berniuko motinai jis prisipažino kalbėti pradėjęs vėlai ir tai itin neramino jo tėvus. Georgia'os universiteto profesorius Bernaras Pattenas savo straipsnyje pažymi, kad iki septynių metų Einsteinas tik kartojo žodžius sau ir su vienmečiais praktiškai negalėjo laisvai bendrauti. Genialumas paprastai pasireiškia anksti, tačiau Einsteinas ne tik nebuvo vunderkindas, kai kas jį laikė tiesiog bukagalviu. Jam nesisekė rašyba, sunkiai pasidavė užsienio kalbos, užtat, kaip dauguma autistiškų vaikų, puikiai sprendė galvosūkius ir galėjo valandų valandas statyti kortų namelius. Jam visada egzistavo tik vienas tiesioginio dėmesio objektas, o visa kita, ypač tai, kas susiję su asmeniniais santykiais, jis mesdavo iš galvos. Biografijoje „ Einstein: The Life and Times “ Ronaldas W. Clarkas rašo, kad ankstyvas vystymosi lėtumas galėjo būsimam mokslininkui pasitarnauti profesine prasme. Štai ką apie tai sakė pats Einsteinas:

 

„Dažnai kalusiu savęs, kodėl būtent aš sukūriau reliatyvumo teoriją. Normalūs suaugusieji iš viso nemąsto apie Erdvės ir Laiko problemą. Jis mano, kad apie tai jis galvojo jau vaikystėje. Gi mano intelektas vystėsi taip lėtai, kad Erdvė ir Laikas mano mintis pavergė, kai jau buvau suaugęs. Natūralu, kad į problemą galėjau geriau įsigilinti, nei normalių polinkių vaikas“.

Jis galėjo fenomenaliai koncentruotis, ir neatsitraukdamas vieną užduotį spręsti valandų valandas ar net dienas. Mokslo istorikas Abrahamas Paisas savo knygoje „Einstein Lived Here“ rašė: „Tvirtų ir gilių žmogiškų santykių kūrimas reikalavo iš jo pastangų, kurių jam paprasčiausiai nesinorėjo dėti“. Jį, kaip ir mane, visų pirma domino idėjos, reikalai. Aš irgi nesuprantu, kas yra gilūs žmogiški santykiai. Vienintelis gilus prieraišumas, prieinamas Einsteinui, buvo mokslas. Mokslas buvo jo gyvenimas. Vienas jo aspirantas rašė: „Nesutikau nei vieno žmogaus, kurį taip jausmingai svaigintų mokslas“. Pasak Howardo Gardnerio, objektų ir reiškinių santykiai Einsteiną jaudino kur kas labiau, nei žmonių santykiai.

Biografijos „The Stigma of Genius“ autoriai Joe L Kincheloe, Shirley R. Steinberg ir Deborah J Tippins stengiasi išspręsti, regis, nepaaiškinamą Einsteino, kaip viešo asmens, žavesio ir charizmos, bei atsiskyrėliško asmeninio gyvenimo priešpriešą. Jis likdavo pašaliniu stebėtoju, vaiku, kuriam mieliau žaisti vienam. O štai ką rašo Rogeris Highfieldas ir Paulas Carteris knygoje „The Private Lives of Albert Einstein“ : „Einsteinas savo atsidavimą mokslui aiškino bandymu nukreipti žvilgsnį į objektyvią visatą, tuo pačiu iškeldamas visa, kas asmeniška, už skliaustų. Ši noras rasti tikrovę, kurioje nėra vietos žmogiškam neapibrėžtumui, tapo svarbiausio jo mokslinio darbo fundamentu“. (Omenyje turima reliatyvumo teorija .) Aš galiu pasirašyti po kiekvienu žodžiu. Savaitę skaitau lekcijas, daug bendrauju su žmonėmis, tačiau visa tai – ne man. Susitinku su žmonėmis, pasirodau, tačiau tai lyg vaidmens atlikimas. O savaitgalius praleidžiu su savimi — skaitau, piešiu, braižau. Kartais ASD turinčių vaikų tėvai pasakoja man, kaip jų vaikas dalyvavo mokyklos spektaklyje, sėkmingai vaizduodamas kokį nors personažą. Tačiau pjesė baigiasi, ir jam (ar jai) vėl nieko nereikia.

Man, genamai nerimo ir baimės, gyvenimo prasmės paieškos visada buvo išskirtinai intelektuali veikla. Panašiai kaip Einsteinas, stengiuosi rasti „tiesą protu“. Labiausiai džiaugiuosi, kai mano veiksmai suteikia apčiuopiamą rezultatą, pavyzdžiui, kai galiu autistiško vaiko motinai suteikti informaciją apie naujausias švietimo programas, kurios padės geriau mokytis mokykloje. Tokie konkretūs teigiasmi rezultatai man kur kas brangesni, nei emocijos. Man atrodo, svarbiausia ne tai, ką jauti, o tai, ką darai. Štai ko reikia siekti. O gilūs emociniai santykiai gali palūkėti.

Einsteinas iš tiesų daug kuo priminė suaugusįjį su Aspergerio sindromu ar neryškia ASD forma. Knygoje „Genijaus stigma“ pažymima, kad jo lekcijos buvo gan padrikos ir studentai jas prastai suprato, nes dažnai nematydavo ryšio tarp atskirų jo pateikiamų pavyzdžių, ir bendrų dėsningumų. Tai, kas jam, „vizualui“, būdavo aišku, verbališkai ir tiesiškai mąstantiems studentams visai neatrodė akivaizdu. Studentai prisimena, kad ką nors ant lentos rašydamas Einsteinas, neretai pamesdavo mintį ir kelioms minutėms nelyg atsidurdavo transe, o paskui imdavosi kreida aprašyti naują hipotezę. Toks minčių fragmentiškumas labai būdingas asociatyviam mąstymui.

Vaikystėje jis labai blogai mokėsi ir dažnai keitė mokyklas, kol galiausiai atsidūrė tokioje, kur jam leido mokantis naudoti vizualizacijos įgūdžius. Einsteinas savo draugui psichologui Maxui Wertheimeriui pasakojo: „Mano mintys nebuvo verbaliai įkūnijamos. Iš principo, aš žodžiais nemąstau. Tiesiog ateina mintis ir tik paskui aš stengiuosi ją perduoti žodžiais“. Kurdamas reliatyvumo teoriją, jis įsivaizdavo save ant šviesos spindulio. Jo vaizdiniai buvo ne tokie ryškūs, kaip mano, ir jis galėjo išversti juos į matematines formules. Vaizdiniai mano sąmonėje itin aiškūs, tačiau paralelių tarp šių vaizdų ir matematinių simbolių aš nesugebu. Einsteino skaičiavimo gebėjimai nebuvo išskirtiniai, jis skaičiavo lėtai, dažnai darė klaidas. Jo genialumas buvo unikalus dviejų mąstymo tipų — vizualinio ir matematinio — sujungimas.

Apranga ir ševeliūra Einsteinas priminė tipišką autistišką personažą, kuriam nusispjauti į pareigybes ir visuomeninį padorumą. Tarnaudamas patentų biure, jis galėdavo į darbą ateiti avėdamas minkštas gėlėtas šlepetes. Epochoje, kai profesoriai lekcijose būdavo apsirengę oficialiomis eilutėmis, atsisakydavo dėvėti kostiumą ir kaklaryšį, ir rinkdavosi ką nors minkšto ir patogaus: megztiniai, trikotažiniai džemperiai, odinės striukės, — nenustebčiau, jeigu jo skonį lėmė sensorinio pobūdžio priežastys. Šukuosena irgi neatitiko kanonų. Ilgi banguoti plaukau — tai ne duoklė stiliui, jam tiesiog buvo į tai nusispjauti

Oliveris Sacksas spėja, kad garsusis filosofas Ludwigas Wittgensteinas kentė aukšto funkcionalumo ASD formą. Ligi keturių metų amžiaus jis nekalbėjo, ir jis laikytas neišsivysčiusiu. Šeimos anamnezėje tikriausiai buvo depresija, nes du jo broliai nusižudė. Ludwigas turėjo išskirtinius technikos gabumus, būdamas dešimties metų amžiaus, jis sukonstravo siuvimo mašiną. Mokykloje mokėsi prastai, nepripažino nei skrybėlių, nei kaklaryšių. Kalbos srityje buvo neįtikėtinai pedantiškas, kalbėdavo itin oficialiai, į bendraklasius kreipdavosi tik „jūs“, tuo sukeldamas jų pašaipą ir priešiškumą. Beje, vienas iš aukšto funkcionalumo ASD požymių yra perdėtai formalizuota kalba.

Komentarai (2)