Ar garsai gali sukelti depresiją? Naujas tyrimas atskleidžia netikėtus ryšius ()
Dauguma žmonių gali pasijusti nejaukiai, kai kas nors braukia nagais per lentą – tačiau patiriantys mizofoniją gali ne mažiau intensyviai reaguoti į tokius garsus, kaip šliurpimas, knarkimas, garsus kvėpavimas ir kramtymas.
© recraft.ai (Free Tier Assets) | https://www.recraft.ai
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Neseniai atliktas tyrimas rodo, kad mizofonija yra labiau paplitusi, nei manyta anksčiau – o Europoje atlikti tyrimai rodo, kad ši būklė turi bendrų genų su nerimu, depresija ir potrauminio streso sutrikimu.
Amsterdamo universiteto psichiatras Dirkas Smitas su kolegomis išanalizavo genetinius duomenis iš Psichiatrijos genomikos konsorciumo, Jungtinės Karalystės biobanko ir „23andMe“ duomenų bazių – ir nustatė, kad žmonės, kurie save įvardijo kaip turinčius mizofoniją, dažniau turėjo genų, susijusių su psichikos sutrikimais, taip pat su spengimu ausyse.
Pacientai, patiriantys spengimą ausyse taip pat dažniau turi psichologinių depresijos ir nerimo simptomų.
„Taip pat buvo sutapimų su potrauminio streso sindromo genetika, – portalui „PsyPost“ sakė Ericas W. Dolanas. – Tai reiškia, kad genai, suteikiantys jautrumą potrauminio streso sindromui, taip pat didina tikimybę išsivystyti mizofonijai, o tai gali rodyti bendrą neurobiologinę sistemą, turinčią įtakos abiem atvejais. O tai galėtų reikšti, kad gydymo būdai, naudojami potrauminio streso sutrikimo atveju, galėtų būti taikomi ir mizofonijai gydyti.“
|
Tai nereiškia, kad mizofonija ir šios kitos būklės būtinai turi bendrų mechanizmų – tik kad kai kurie genetiniai rizikos veiksniai gali būti panašūs. Ankstesni tyrimai parodė, kad žmonės, kurie patiria mizofoniją, dažniau internalizuoja savo kančias. Tai patvirtino ir pernai paskelbti D. Smito ir jo komandos tyrimai, parodę stiprias sąsajas su asmenybės bruožais – tokiais kaip nerimas, kaltė, vienišumas ir neurotiškumas. Reakcijos į trikdantį garsą gali būti įvairios – nuo susierzinimo ir pykčio iki kančios, trukdančios kasdieniam gyvenimui.
„Buvo teigiama, kad mizofonijos pagrindas yra kaltės jausmas dėl sukelto susierzinimo ir pykčio, o ne paties pykčio, sukeliančio distresą, elgesio išraiškos“, – aiškina D. Smitas ir tyrėjų komanda. Autizmo spektro sutrikimą turintys žmonės rečiau patiria mizofoniją. Tai – netikėta, nes autizmo spektro žmonės pasižymi mažesne tolerancija garsams.
„Mūsų rezultatai rodo, kad mizofonija ir autizmas yra santykinai nepriklausomi sutrikimai, susiję su genomo variacijomis, – rašo tyrėjai. – Tai leidžia manyti, kad egzistuoja ir kitos mizofonijos formos, kurias dažniausiai lemia pykčio ar kitų neigiamų emocijų sąlygojimas konkrečiais garsais, kurį lemia asmenybės bruožai.“
D. Smitas ir kolegos įspėja, kad jų duomenys daugiausia buvo europiečių, todėl tos pačios sąsajos gali nepasireikšti skirtingose populiacijose. Be to, jų duomenų imtyse mizofonija nebuvo mediciniškai diagnozuota – o tik nurodyta pačių respondentų, kas taip pat gali iškreipti rezultatus.
Tačiau jų tyrimas taip pat pateikia užuominų, į ką būtų galima sutelkti dėmesį tolesniuose tyrimuose, siekiant nustatyti biologinį mizofonijos mechanizmą.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Frontiers in Neuroscience“.
Parengta pagal „Science Alert“.
