Stuburo smegenis stimuliuojant elektros impulsais, paralyžiuotas žmogus vėl vaikšto (Video) (3)
Paralyžiuoto 25-erių Robo Samerso (Rob Summers) nugaros smegenimis siunčiami elektros impulsai įgalino jauną vyrą valingai judinti pėdas, blauzdas bei šlaunis ir, su tam tikra pagalba, eiti bėgimo takeliu. Tyrimus atliekančių Luizvilio universiteto mokslininkų kolektyvas mano, jog tai gali būti proveržis gydant tokio tipo paralyžių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tyrėjų grupei vadovaujanti Siuzan Harkema (Susan Harkema) pabrėžia, jog tokia procedūra nėra priemonė, išgydanti paralyžių. Be to, metodas suveikė tik šio paciento atveju. Tačiau atradimas gali būti daug žadantis.
Tyrimų rezultatai byloja, jog kojų judesius įnervina ne galvos, o nugaros smegenys. Savo ruožtu, tai gali reikšti, jog iš galvos smegenų siunčiamų signalų trikdžiai paralyžiuotiems asmenims nebūtinai gebėjimą vaikščioti atims visam gyvenimui – tokiu atveju tereikės kito nugaros smegenis stimuliuojančių elektros impulsų šaltinio.
Praėjus vos keletui savaičių po to, kai R. Samersas 2006 m. tapo beisbolo pirmenybių „College World Series“ nugalėtoju, jį pertrenkė girtas vairuotojas. Avarijos metu buvo pažeistos stuburo smegenys, ir jaunuolio kūnas žemiau juosmens buvo paralyžiuotas.
Neurologai bandymų sesijos metu į R. Samerso nugarą implantavo 16 elektrodų. Jais į stuburo smegenis buvo siunčiami elektros impulsai, atkartojantys galvos smegenų siunčiamus elektroimpulsus, kurių pagrindu veikia motorika. Tuo metu pacientas buvo pastatytas ant bėgimo takelio.
Tyrimo rezultatus nušviečiančioje publikacijoje mokslininkai teigia, jog nugaros smegenų nervinis tinklas, gaudamas ir sensorinę informaciją iš kojų, pajėgus kontroliuoti raumenis ir palaikyti judesius. Tiesa, atsistoti ir eiti bėgimo takeliu fizioterapeutų padedamas R. Samersas pratinosi dvejus metus.
Anot ekspertų, sensorinė (jutiminė) informacija į nugaros smegenis siunčiama kojose išsidėsčiusiu nerviniu tinklu. Sensorinio pobūdžio grįžtamoji informacija sudaro galimybes paralyžiuotam vyrui jausti ir išlaikyti pusiausvyrą, išlaikyti savo svorį ir įvairiu spartumu, įvairiomis kryptimis žengti žingsnius. Pats R. Samersas neslepia, jog toks reabilitacijos procesas pakeitė jo gyvenimą.
„Tam, kuris ketverius metus dėl paralyžiaus nepajudindavo nė pėdos, atgauti laisvę ir galimybę stovėti savarankiškai yra nuostabiausias jausmas pasaulyje“, - tvirtina vėl vaikščiojantis jaunuolis.
Po avarijos, tam tikras jo kūno jautrumas žemiau juosmens išliko. Tad ar naujasis reabilitacijos metodas suveiks tuo atveju, kai žmogus žemiau juosmens paralyžiuoto kūno visiškai nejaučia, klausimas tebelieka atviras. Nereikėtų pamiršti ir to, jog iki traumos R. Samersas buvo profesionalus sportininkas, pasižymėjęs nepriekaištingu fiziniu pasiruošimu – šie veiksniai taip pat galėjo turėti įtakos reabilitacijos sėkmei.
Buvusio beisbolininko gydytojas tikisi, jog kada nors stuburo traumas patyrę asmenys turės galimybę naudotis nešiojamais elektriniais stimuliatoriais ir judėti visiškai savarankiškai.