Andų gyventojai turi stebinančią genetinę mutaciją. Ji nepasitaiko kitose pasaulio dalyse ()
Žmogus vis dar dalyvauja evoliucijos procesuose, nors jie, suprantama, nevyksta tokiu tempu, kurį būtų galima pastebėti kasdieniame gyvenime.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Andų kalnuose gyvenančių populiacijų atveju šie pokyčiai pasirodė esantys susiję su ekstremalia gyvenamąja aplinka. Jų nariai tūkstančius metų patyrė toksinio arseno, esančio geriamajame vandenyje, poveikį. Paaiškėjo, kad jų organizmai galėjo išsiugdyti unikalų gebėjimą dorotis su šiais nuodais.
Genetinės mutacijos – pagalba populiacijoms ekstremaliose aplinkose
Istorija prasideda šiaurės vakarų Argentinoje, San Antonio de los Cobres regione, kur arseno kiekis požeminiuose vandenyse yra vienas didžiausių pasaulyje. Nepaisant to, vietos bendruomenė ten gyvuoja jau tūkstančius metų. Jau anksčiau mokslininkai pastebėjo, kad gyventojai arseną šalina kitokia, mažiau toksiška forma nei dauguma žmonių.
Dabar pavyko nustatyti, iš kur atsiranda ši neįprasta savybė. Tyrėjai išanalizavo šio regiono moterų genetinę medžiagą ir palygino ją su duomenimis apie populiacijas iš kitų Pietų Amerikos dalių. Dėmesio centre atsidūrė genas AS3MT, atsakingas už arseno metabolizmą. Kaip paaiškėjo, Andų gyventojams būdingas specifinis genetinių variantų rinkinys netoli šio geno, kuris gerokai padidina arseno pavertimo į lengviau iš organizmo pašalinamas formas efektyvumą.
|
Šis atradimas turi didžiulę reikšmę, nes patys toksiškiausi yra tarpiniai arseno apykaitos produktai. Tiriamoje populiacijoje jų kiekis yra mažesnis, o tai reiškia realiai mažesnę rimtų ligų, tokių kaip vėžys ar organų pažeidimai, riziką. Svarbiausia yra tai, kad ši savybė neatsirado atsitiktinai. Mokslininkai nurodo natūraliosios atrankos veikimą. Aplinkoje, kurioje arsenas ištisas kartas kėlė nuolatinį pavojų, asmenys, geriau susidorojantys su jo neutralizavimu, turėjo daugiau šansų išgyventi ir perduoti savo genus ateinančioms kartoms.
Skirtumai tarp aukštikalnių grupių iš įvairių pasaulio dalių
Maža to, panašūs genetiniai signalai pradedami pastebėti ir kitose Andų populiacijose, o tai leidžia manyti, kad ši adaptacija regione gali būti platesnis reiškinys. Šis atradimas papildo platesnį žmogaus evoliucijos ekstremaliomis sąlygomis paveikslą. Aukštai kalnuose gyvenančios populiacijos mokslininkus žavi jau seniai, nes jos geba funkcionuoti mažo deguonies kiekio aplinkoje, kuri daugumai žmonių yra pavojinga. Andų atveju šios adaptacijos vyko kitaip nei, pavyzdžiui, Tibeto gyventojų, o tai rodo, kaip evoliucija gali rasti skirtingus tos pačios problemos sprendimus.
Naujas tyrimas yra dar vienas įrodymas, kad žmogaus evoliucija nesustojo atsiradus civilizacijai. Priešingai: ji tebevyksta, dažnai reaguodama į labai konkrečius ir vietinius aplinkos iššūkius. Šiuo atveju toksiškas elementas, kuris daugumai populiacijų kelia mirtiną pavojų, tapo veiksniu, paskatinusiu unikalios apsauginės genetinės savybės atsiradimą. Geresnis tokių mechanizmų supratimas gali turėti ir praktinės reikšmės, pavyzdžiui, kuriant apsinuodijimo arsenu gydymo metodus arba vertinant sveikatos riziką šiuo elementu užterštuose regionuose.
