Dar sykį apie juoko fenomeną (2)
Liaudies išmintis byloja, kad juokas – geriausias vaistas. Kai išgirstame juokingą dalyką, patiriame labai įdomų jausmą, norime pradėti leisti tuos spazmuotus, ritmingus garsus, vadinamus juoku. Juokas yra viena iš pačių natūraliausių žmogaus emocijų išraiškų. Šis veiksmas taip įsipynęs į socialinį žmonių gyvenimą, kad paprastai net nekyla klausimų apie jo reikalingumą. Jis tiesiog yra, o juoktis juk smagu. Gamta juoką „sugalvojo“ ne vien dėl smagumo.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Juokas – natūralus vaistas
„Juokas yra sveikas, stiprina sveikatą, jis ypatingai svarbus atgaunant jėgas po rimtų ligų, – pasakoja VŠĮ „Gebu“ psichologė Lina Gervinskaitė. – Yra mokslinių tyrimų, kurie rodo, jog juokas prisideda prie imuninės sistemos stiprinimo, padidina endorfinų kiekį (vienas iš „laimės hormonų“, natūrali nuskausminimo priemonė, kelianti euforiją), sumažina streso hormono – kortizolio – kiekį, mažina kraujo spaudimą.“
Anot psichologės, taikant juoko terapiją kardiologinėmis ligomis sergantiems pacientams sumažėja širdies infarkto tikimybė. Juokas taip pat prisideda prie geros miego kokybės, atsipalaidavimo. Taip pat gerina tarpusavio santykius, gali padėti užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis, kartais gali padėti išvengti konfliktų ar juos lengviau spręsti. Įtemptose situacijose humoras gali padėti sumažinti įtampą atsirandančią tarp žmonių, sušvelninti situaciją, tuomet galima lengviau ir efektyviau spręsti nesupratimus.
Vyrai ir moterys turi skirtingą humoro jausmą
Juoko objektas nėra visiems vienodas. Žmonės juokiasi iš skirtingų dalykų, o iš ko mes juoksimės apsprendžia daug veiksnių. Vyrų ir moterų juoko objektai yra vieni akivaizdžiausių kasdienybėje sutinkamų skirtumų.
„Yra tam tikros tendencijos, kas juokinga moterims, kas juokinga vyrams. Pvz. vyrams retai juokingi juokai apie juos pačius, jie nemėgsta juoktis iš savęs, labiau mėgsta juoktis iš kitų žmonių, mėgsta trumpesnius juokus, juokai neturi būti subtilūs, intelektualūs, gali būti kvailoki, lengvi. Moterys gali dažniau pasijuokti iš savęs, mėgsta juokus susijusius su santykiais, lyčių nesutarimais, mėgsta ilgesnius anekdotus, su įžanga“, – pasakojo L. Gervinskaitė.
Kiti skirtumai gali atsirasti dėl skirtingo požiūrio, išsilavinimo, žinių, aplinkos ir t. t. – kai kuriems juokams suprasti reikia konteksto, tam tikrų specifinių žinių. Pvz. anekdotas, kuriame yra medicininių terminų, gali būti juokingas medikui, tačiau visai nejuokingas inžinieriui.
Juokas kaip virusas
Kitas įdomus reiškinys – „užkrečiamas“ juokas. Papuolę į kompanijas, kuriose jau yra daug juoko, nejučia ir patys pradedame juoktis. O ar kam nėra tekę pakliūti į situaciją, kada net nepažįstamų aplinkinių juokas gali tapti „užkrečiamas“ ir priversti kvatotis ištisą minią.
Psichologė aiškino, kad smegenys reaguoja į juoko garsą ir paruošia veido raumenis prisijungti prie kitų žmonių juoko. Žmogus kalbėdamas su kitu žmogumi dažnai atspindi kito žmogaus elgesį, priderina, lyg „kopijuoja“ kito žmogaus kūno kalbą, vartojamus žodžius. Panašiai vyksta ir su juoku.
„Už šitą elgesio priderinimą, atkartojimą, atspindėjimą yra atsakingi veidrodiniai neuronai. Tai smegenų ląstelės, kurios duoda impulsą tiek tada, kai pats žmogus ar gyvūnas atlieka veiksmą ir tada, kai jis stebi kitą žmogų ar gyvūną atliekantį tam tikrą veiksmą. Jie veikia ir tuomet, kai matom, kad kitas žmogus juokiasi, skatindami ir mus juoktis kartu su žmonėmis, kuriuos stebim“, – paaiškino psichologė.
Juokiasi ne tik žmonės
Pašnekovės teigimu, juokas nėra išskirtinai tik žmonėms būdinga savybė. Mokslininkai jau įrodė, kad primatai taip pat juokiasi ir šią savybę žmonės greičiausiai paveldėjo iš jų. Primatai, kaip ir žmonės, mėgsta vienas kitą kutenti – tai akivaizdus juoko įrodymas.
Kiti tyrinėtojai mano, kad juoktis geba daugelis žinduolių. Žiurkių, šunų, delfinų ir banginių tyrimai atskleidė, kad kai kuriose situacijose (dažniausiai žaidžiant) šių gyvūnų skleidžiami garsai nepanašūs į jiems įprastus. Mokslininkai mano, kad tai galėtų būti juokas. Gyvūnų kalbos mes nesuprantame, todėl ir jų subtilaus garsų pokyčių galime nepastebėti.
Gyvūnai gali juoktis kai bando atkreipti į save dėmesį arba norėdami išreikšti džiaugsmą. Primatams juokas duoda tokius pat sveikatai naudingus dalykus kaip žmogui, o būdamos socialinės būtybės jos tuo pačiu ir stiprina savo narių bendrumą.
