Mokslas: jūsų smegenys neišsijungia mirus – tai, kas nutinka po to, griauna visą mūsų realybę ()
Kodėl klinikinę mirtį išgyvenę žmonės pasakoja apie gilias patirtis: ryškias šviesas, mistinius tunelius ar mirusių giminaičių balsus.
© Unknown. Edited to change color by Amousey., CC0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Human-brain-vector.svg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kas iš tikrųjų nutinka, kai sustoja širdis? Tai vienas didžiausių klausimų žmonijos istorijoje, šimtmečius varęs į neviltį tiek mokslą, tiek religiją. Tradicinė medicinos teorija teigia paprastai: mirus kūnui, sąmonė tiesiog užgęsta lyg išjungta lemputė. Ačiū, istorijos pabaiga. Tačiau naujausi moksliniai atradimai rodo, kad ši teorija yra visiškas melas, o tiesa – kur kas labiau gąsdinanti ir nepaaiškinama.
Mokslininkai vis garsiau kalba apie mistinę „tarpinę būseną“, kuri visiškai prieštarauja mūsų supratimui apie gyvybę ir mirtį. Tai paaiškina, kodėl klinikinę mirtį išgyvenę žmonės pasakoja apie gilias patirtis: ryškias šviesas, mistinius tunelius ar mirusių giminaičių balsus.
„Prieblandos sąmonė“ bando išsilaikyti iki paskutinės sekundės
|
Mičigano universiteto mokslininkai atliko šiurpų, bet revoliucinį tyrimą. Jie išanalizavo keturių komos būsenos pacientų, kuriems buvo atjungti gyvybę palaikantys aparatai, smegenų ir širdies veiklą (EEG ir EKG įrašus). Rezultatai sukėlė šoką visai mokslo bendruomenei.
Dviejų pacientų smegenyse, praėjus vos kelioms sekundėms po širdies sustojimo, užfiksuotas masinis, staigus gama bangų pliūpsnis. Tai nebuvo chaotiški agonijos signalai. Šie pliūpsniai buvo idealiai sinchronizuoti su lėtesniais smegenų ritmais – būtent tokiu modeliu, kokį neurobiologai fiksuoja žmogui sapnuojant (REM miego fazėje) arba patiriant gilų sąmoningą suvokimą.
Smegenyse įsijungia „karštoji zona“
Tyrėjus labiausiai pribloškė tai, kad šis aktyvumas apėmė visą smegenų tinklą. Elektrinė audra labiausiai siautėjo vadinamojoje „užpakalinėje karštojoje zonoje“. Ši smegenų dalis yra atsakinga už mūsų regėjimą, kūno suvokimą erdvėje ir visų jutimų apdorojimą. Signalai žaibiškai sklido į priekines sritis, tiksliai imituodami nervinius modelius, kurie matomi žmogui vartojant stiprius psichodelikus arba išgyvenant itin ryškius, sąmoningus sapnus.
Pastebėtas labai organizuotas pagrindinių smegenų sričių suaktyvėjimas – tarsi visa sistema prieš pat mirtį įjungtų slaptą, iki šiol nežinomą režimą, bandydama sukurti paskutinę, neįtikėtinai ryškią realybės projekciją. Mokslas dar tik pradeda suprasti: mirtis nėra tiesiog pabaiga, tai – paslaptingas procesas, kurio metu mūsų protas pabunda neregėtu galingumu.
