Blogiau nei karpis ar pangasija? Lietuvoje tai laikoma delikatesu ()
Siekdami sumažinti nuostolius, augintojai, be kita ko, griebiasi antibiotikų, vaistų nuo parazitų ir neurotoksiniu poveikiu pasižyminčių medžiagų. Per metus tokių preparatų suvartojimas vienoje fermoje gali siekti net toną.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Lašiša laikoma vienu sveikiausių omega-3 riebalų rūgščių šaltinių, tačiau vis dažniau kyla klausimų dėl pramoniniuose ūkiuose užaugintų žuvų kokybės. Sąlygos, kuriomis auginama ši žuvis, kelia pagrįstą susirūpinimą dėl jos vartojimo poveikio sveikatai. Ekspertai atkreipia dėmesį į vaistų nuo parazitų naudojimą, didelį žuvų tankį ir fermų poveikį aplinkai. Kai kuriuose pasaulio regionuose jau įvesti lašišų auginimo atviruose jūriniuose narvuose apribojimai arba draudimai.
Jūrinės utėlės ir antibiotikai
Fermose auginama lašiša, ypač atlantinė, vis dažniau kelia ekspertų ir ekologų abejonių. Norvegų aplinkosaugos aktyvistas Kurtas Oddekalvas (Kurt Oddekalv) ją pavadino „mirtinu cheminių medžiagų kokteiliu“, atkreipdamas dėmesį į sąlygas, vyraujančias pramoninėse fermose. Maždaug po vienerių gyvenimo metų žuvys perkeliamos į didžiulius jūrinius narvus, pagamintus iš tinklų. Viename aptvare gali būti net keli šimtai tūkstančių, o kartais ir beveik milijonas individų. Toks didelis tankis skatina ligų ir parazitų, pvz., jūrinių utėlių (plėšriųjų povandeninių vėžiagyvių), plitimą, kurį papildomai spartina klimato kaita ir kylanti vandens temperatūra.
|
Siekdami sumažinti nuostolius, augintojai, be kita ko, griebiasi antibiotikų, vaistų nuo parazitų ir neurotoksiniu poveikiu pasižyminčių medžiagų. Per metus tokių preparatų suvartojimas vienoje fermoje gali siekti net toną. Nepaisant to, žuvų, kurios neišgyvena iki sugavimo momento, procentas yra labai didelis ir, remiantis skaičiavimais, siekia nuo 15 iki 20 proc., o tai yra gerokai daugiau nei kitose pramoninės gyvulininkystės šakose.
Pašarų sudėtis ir poveikis sveikatai
Tačiau problemos susijusios ne tik su pačios mėsos kokybe. Intensyvus auginimas sukuria didžiulius taršos kiekius, kurie kartu su pašarų likučiais ir chemikalais patenka tiesiai į jūrą. Šios nuosėdos kaupiasi ant dugno, naikindamos vietines ekosistemas. Papildomą grėsmę kelia žuvų pabėgimai iš narvų – sergantys individai gali pernešti patogenus laukinėms populiacijoms.
Prieštaringų vertinimų sulaukia ir pašarų sudėtis. Fermose auginamos lašišos daugiausia šeriamos granulėmis, pagamintomis iš žuvų miltų, kurie dažnai atkeliauja iš stipriai užterštų vandens telkinių. Pašarai būna praturtinami konservantais, tarp jų ir etoksichinu (ethoxyquin), mėsos spalvą gerinančiais dažikliais bei gyvūninėmis atliekomis. Dėl to kai kurių junginių (pvz., polichlorintų bifenilų – PCB) lygis fermose auginamose lašišose gali būti daug kartų didesnis nei laukinėse, o tai yra medžiagos, laikomos ypač pavojingomis sveikatai.
Gydytojai, be kita ko, nurodo riziką dėl embriono žūties arba apsigimimų pirmajame nėštumo trimestre, mažesnį omega-3 riebalų rūgščių kiekį auginamoje mėsoje bei dioksinų ir pesticidų kaupimąsi riebaluose. Šios medžiagos neigiamai veikia skydliaukę ir skatina navikų vystymąsi.
Nors tokios organizacijos kaip Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja valgyti žuvį 1–2 kartus per savaitę, jos retai patikslina, ar kalbama apie laisvėje sužvejotą, ar fermose užaugintą žuvį.
Pasauliniai reglamentai: Nuo ribojimų iki visiško draudimo
Daugelyje šalių įvedami lašišų auginimo ir žvejybos apribojimai.
Argentinoje, Ugnies Žemės provincijoje, įvestas teisinis draudimas auginti atlantines lašišas atviruose jūriniuose narvuose, nors diskusijos dėl jo išlaikymo vis dar tęsiasi. Tuo tarpu Kanadai priklausančioje Britų Kolumbijoje iki 2029 m. planuojama palaipsniui atsisakyti atvirų atlantinių lašišų fermų, o tai reiškia laipsnišką šios auginimo formos ribojimą. Taip pat ir kai kurios JAV valstijos, pavyzdžiui, Vašingtonas, dėl aplinkosaugos priežasčių apribojo arba uždraudė auginti lašišas atviruose narvuose, nors pačios žuvies pardavimas nebuvo uždraustas. Prancūzijoje įvedami moratoriumai lašišų žvejybai ir apribojimai naujoms sausumos fermoms, o tai lėtina lašišų auginimo plėtrą, bet nestabdo paties produkto pardavimo.
Daugumoje šalių atlantinių lašišų auginimas ir pardavimas yra leidžiami, nors jiems taikomi griežti aplinkosaugos, biosaugos ir sanitariniai reglamentai. Pramonės atstovai primygtinai pabrėžia, kad auginimo standartai, ypač Norvegijoje, yra palaipsniui gerinami, o chemikalų dozės griežčiau kontroliuojamos.
