Būti ar nebūti? Štai klausimas… Tik pirma reikėtų išsiaiškinti, kas yra „būti“.

TERRI SCHIAVO mirė po 15 metų praleistų būsenoje, kurios daugelis bijo taip pat, kaip mirties ar dar labiau.

1990 m. ji patyrė širdies smūgį, po kurio liko nuolatinėje vegetatyvinėje būsenoje. Nesant aiškaus valios pareiškimo, jos likimas tapo aštraus disputo tema, supriešinusia jos vyrą su jos tėvais, padalinusią JAV viešąją nuomonę ir pareikalavusią prezidento George'o W. Busho įsikišimo, kol galiausiai reikalą 2005 m. išrišo JAV Aukščiausiasis teismas.

Liūdna, bet Schiavo šeimos širdgėla nėra unikali. Tiesą sakant, ji vis dažnėja. Pavyzdžiui, pernai JK teismas pasisakė prieš religingo musulmono, buvusio minimalaus sąmoningumo būklės, gaivinimą. Jo šeima teigė, kad jis būtų pasirinkęs gyventi, tikėdamas, kad tai Dievo valia.

Nedaug žmonių palieka „gyvus testamentus“, kuriuose nurodoma, kaip elgtis tokiose situacijose. Būdami vegetatyvinės ar minimaliai sąmoningos būsenos, jie negali išreikšti savo pageidavimų, palikdami gydytojams ir šeimai nepavydėtiną veiksmų pasirinkimo pareigą.

Šis scenarijus žada tapti dar sudėtingesnis. Šią savaitę padarytas įspūdingas atradimas: tokios būklės žmonių smegenų stimuliavimas gali juos trumpam prikelti iki tokios būsenos, kad jie gali atsakyti į paprastus klausimus (žr. „Elektriniai pabudimai“).

Šis atradimas turi aiškią medicininę naudą: gydytojams palengvinamas paciento būklės vertinimas. Tikimasi, kad mokslininkams pavyks pratęsti stimuliavimą, tuo pačiu ir žymesnį smegenų aktyvumą ir netgi, galbūt, kažko panašaus į priimtiną gyvenimo kokybę, sugrąžinimą.

Iki tol yra daugybė etinių klausimų. Iki šiol niekas nepaklausė akivaizdaus klausimo: ar tu kenti? Ar nori gyventi, ar mirti? Šie klausimai vieną dieną bus paklausti, netgi jei kol kas nežinome, kaip interpretuoti bet kokį atsakymą. Ir nepanašu, kad greitai sužinosime. Vienintelis būdas tvarkyti savo likimą yra apsispręsti ir užrašyti, ką laikome gyvenimo vertu gyvenimu.

Komentarai (0)