Neurologas O.Sacksas: „Haliucinacijos dažnai būna stulbinančios“ (3)
Žymaus britų neurologo Oliverio Sackso knyga „Haliucinacijos“ mus perkelia į slėpiningą haliucinacijų pasaulį. Šio fenomeno prigimtį jis aiškinasi remdamasis ne tik naujausiais mokslo tyrimais, bet ir konkrečiomis pacientų ligos istorijomis bei literatūriniais pavyzdžiais – nuo F. Dostojevskio „Demonų“ iki L. Carrollo „Alisos stebuklų šalyje“.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Lrytas.lt publikuoja ištrauką iš šios knygos.
***
Kai XVI amžiaus pradžioje pirmą kartą buvo pavartotas žodis „haliucinacija“, jis reiškė „klejojantį protą“. Ir tiktai apie 1830 metus prancūzų psichiatras Jeanas Etienne’as Esquirolas suteikė šiam terminui reikšmę, kuria jį tebevartojame ir šiandien. Iki tol haliucinacijos buvo vadinamos tiesiog „apsireiškimais“. Tikslūs žodžio „haliucinacija“ apibrėžimai vis dar gerokai skiriasi, dažniausiai dėl to, jog nėra taip paprasta atskirti, kur yra ta haliucinacijos, neteisingo suvokimo ir iliuzijos riba.
Paprastai haliucinacijos apibūdinamos kaip suvokiniai, atsirandantys nepriklausomai nuo apčiuopiamos realybės, kai matome ir girdime neegzistuojančius dalykus.
Įžvalgomis iš dalies galima dalytis. Antai jūs ir aš galime sutarti, kad ten auga medis. Tačiau jei sakyčiau: „Aš ten matau medį“, o jūs neįžiūrėtumėte nieko panašaus, mano „medį“ palaikytumėte haliucinacija, kažkuo, ko negalite pastebėti nei jūs, nei kas kitas, kitaip tariant, mano smegenų ar proto pramanu.
Tačiau tam, kuris patiria haliucinacijas, jos atrodo labai tikroviškos, taigi visais atžvilgiais gali atstoti suvokimą, pradedant nuo to, kaip jos išplinta į realų pasaulį.
Haliucinacijos dažnai būna stulbinančios. Ir tokias jas kartais daro jų turinys. Pavyzdžiui, tai gali būti gigantiškas voras kambario viduryje ar nedidukai, 6 colių ūgio, žmonės. Bet iš esmės taip yra todėl, kad nėra bendru susitarimu grįsto patvirtinimo – niekas kitas nemato to, ką matai tu, o tada sukrėstas supranti, kad milžiniškas voras ir maži žmogeliukai veikiausiai tik tavo galvoje.
Vaizduotės sukelti paprasti vaizdiniai – stačiakampis, draugo veidas ar Eifelio bokštas – lieka jūsų galvoje. Jie nepersikelia į apčiuopiamą realybę kaip haliucinacija ir jiems dar trūksta haliucinacijai būdingo suvokinio detalumo. Jūs aktyviai kuriate tokius laisvus vaizdinius ir kada panorėjęs galite juos peržiūrėti.
Haliucinacijų atveju yra priešingai: tampate pasyvūs ir bejėgiai – jos jus užvaldo nevalingai. Haliucinacijos atsiranda ir dingsta kada panorėjusios, o ne tada, kai to norite jūs.
Yra ir kitas haliucinacijų veikimo būdas, kartais vadinamas pseudohaliucinacija. Tokiu atveju haliucinacijos nepersikelia į empirinę erdvę, o regimos tarsi po vokais – jos paprastai pasirodo snūduriuojant, užmerkus akis.
Tačiau šios vidinės haliucinacijos turi visus kitus haliucinacijoms būdingus požymius: jos, kitaip nei normalūs vaizdiniai, yra nevalingos, nekontroliuojamos, gali būti antgamtiškų spalvų ir turėti neįtikėtinų detalių ar keistų formų bei transformacijų.
Haliucinacijos gali sutapti su klaidingu matymu arba iliuzijomis. Jei, žiūrėdamas į kieno nors veidą, matau tik pusę jo, tai yra klaidingas suvokimas. Pakliuvus į sudėtingesnes situacijas skirtumas dar labiau išsitrina. Jei žiūriu į ką nors stovintį priešais mane ir matau ne vieną, o penkias paeiliui stovinčias vienodas figūras, kas tai yra: ar „poliopija“ – neteisingas suvokimas, ar haliucinacija?
Jei matau kažką, pereinantį iš kairės kambario pusės į dešinę, o paskui tas asmuo kerta kambarį lygiai tokiu pat būdu vis iš naujo: ar šis pasikartojimas liudija sutrikusį suvokimą („palinopsiją“), haliucinaciją ar abu kartu? Tokius dalykus esame linkę vadinti neteisingu suvokimu arba iliuzija (aišku, jei ten kažkas apskritai yra, pavyzdžiui, žmogaus figūra); haliucinacijos atsiranda iš niekur.
Vis dėlto daugelis mano pacientų patiria aiškias haliucinacijas, iliuzijas, painias mispercepcijas, kurias kartais būna labai sunku atskirti vieną nuo kitos.
Nors haliucinacijos, kaip psichinis reiškinys, tikriausiai yra tokio pat senumo kaip žmogaus smegenys, tačiau mūsų žinios apie jas labiau prasiplėtė tik per pastaruosius kelis dešimtmečius. Šias naujas žinias pirmiausia lemia naujos galimybės, leidžiančios vizualiai stebėti smegenis ir haliucinacijas patiriančių žmonių smegenų elektrinę ir medžiagų apykaitos veiklą.
Šie metodai drauge su implantuotų elektrodų tyrimais, taikomais pacientams, sergantiems sunkia epilepsijos forma, ir tiems, kuriems reikia operacijos, ir leido nustatyti, kad skirtingos smegenų dalys yra atsakingos už skirtingas haliucinacijas.
Pavyzdžiui, dešinioji smilkininė smegenų skiltis atsakinga už veidų atpažinimą; jeigu ją neįprastai suaktyvinsime, žmogus gali išvysti veidų haliucinacijas. Kitoje smegenų pusėje yra atitinkama vieta, kuri atsakinga už skaitymą – žodžio vaizdinys formuoja sritį verpstės formos vingyje. Jei ši sritis neįprastai stimuliuojama, gali kilti raidinių ar pseudožodinių haliucinacijų.
Haliucinacijos yra „pozityvus“ reiškinys, skirtingai nuo negatyvių ligos ar nelaimingo atsitikimo sukeltų simptomų, trūkumų ar netekčių, kuriais paprastai ir remiasi neurologijos mokslas. Haliucinacijų fenomenologija dažnai nurodo smegenų struktūras ir mechanizmus, dalyvaujančius joms atsirandant, dėl to potencialiai gali suteikti daugiau tiesioginių įžvalgų apie smegenų veiklą.
Haliucinacijos visuomet užėmė svarbią vietą mūsų dvasiniame gyvenime bei kultūroje. Iš tiesų įdomu, kiek haliucinacijų patirtys buvo pasitelktos kuriant meną, folklorą ir net religiją.
Ar geometriniai raštai, matomi migrenos ir panašių būsenų metu, nėra užuomina į aborigenų meno motyvus? Ar gali būti taip, kad haliucinacijos apie mažytes būtybes, kurios nėra jau tokios neįprastos, įkvepia tokius folkloro personažus kaip elfai, velniūkščiai, nykštukai ir fėjos? Ar bauginančios haliucinacijos apie slogučius, kai žmogų jodo ir dusina bloga antgamtinė būtybė, neprisideda prie mūsų kuriamų demonų, raganų ar piktybiškų ateivių idėjų?
O gal ekstaziški Dostojevskio traukuliai veikė mūsų dieviškumo pajautą? Ar atsiskyrimo nuo fizinio kūno patirtys sukuria jausmą, jog siela gali gyventi be kūno? Galbūt haliucinacijų nerealumas skatina tikėjimą vaiduokliais ir dvasiomis? Kodėl kiekviena mums žinoma kultūra ieškojo haliucinogeninių narkotikų, o juos radę pirmiausia naudodavo religinėms apeigoms?
Ši mintis nėra nauja. Dar 1845 m. Alexandre’as Brierre’as de Boismont’as pirmoje susistemintoje medicininėje knygoje, skyriuje „Psichologijos, istorijos, moralės ir religijos požiūris į haliucinacijas“, tyrinėjo minėtus klausimus. Antropologai, tarp kurių ir Westonas La Barre’as bei Richardas Evansas Schultesas, yra užfiksavę haliucinacijų reikšmę įvairioms pasaulio visuomenėms. Laikas tik išplėtė ir padarė skvarbesnį mūsų kultūriškai svarbų suvokimą apie tai, kas iš pradžių galėjo atrodyti kaip neurologinė keistybė.
Šioje knygoje aš tik trumpai užsiminsiu apie neaprėpiamą ir užburiantį sapnų pasaulį, – kuris, kaip būtų galima ginčytis, yra tam tikros rūšies haliucinacijos, – kad paminėčiau kai kurių haliucinacijų sapniškas savybes bei kai kurių traukulių metu nutinkančias sapnines būsenas. Yra manančių, kad sapninės būsenos ir haliucinacijos nesiskiria (tai ypač susiję su haliucinacijomis, patiriamomis prieš užmiegant arba bundant), tačiau iš tikrųjų tai nėra tapatūs dalykai.
Dažnai atrodo, kad haliucinacijos sukelia vaizduotės, sapnų, fantazijos kūrybiškumo arba suvokimui būdingo detalių ryškumo bei išoriškumo pojūtį. Tačiau haliucinacija nėra nė vienas iš šių dalykų, nors juos ir sieja keli neurofiziologiniai mechanizmai. Haliucinacija yra unikali ir ypatinga sąmonės bei psichikos būsenos kategorija.
Haliucinacijas, kurias dažnai patiria žmonės, sergantys šizofrenija, reikėtų nagrinėti atskirai. Tam reikalinga atskira knyga, nes šių haliucinacijų negalima atskirti nuo stipriai pakitusio šizofrenija sergančių žmonių vidinio bei išorinio gyvenimo.
Todėl apie šizofrenijos sukeltas haliucinacijas šioje knygoje kalbėsiu nedaug, daugiausia dėmesio skirsiu haliucinacijoms, atsirandančioms užklupus „organiškoms“ psichozėms. Pavyzdžiui, laikinos psichozės kartais siejamos su kliedesiais, epilepsija, narkotikų vartojimu ir tam tikromis ligomis.
Daugelis kultūrų haliucinacijas, kaip ir sapnus, laiko ypatinga ir paslaptinga sąmonės būsena, kurios aktyviai siekiama per dvasines praktikas, meditaciją, narkotikus ar vienatvę.
Tačiau šiuolaikinėje Vakarų kultūroje dažnai manoma, kad haliucinacijos pranašauja beprotybę arba rodo, kad smegenyse vyksta kažkas baisaus, nors didžiuma haliucinacijų neturi tokių niūrių pasekmių.
Haliucinacijos siejamos su didele gėda, todėl pacientai dažnai nenori prisipažinti patiriantys haliucinacijas, nes bijo, kad jų draugai ar gydytojai pagalvos, jog jie kraustosi iš proto. Man labai pasisekė, kad mano darbas ir susirašinėjimas su skaitytojais – o tai yra mano, kaip gydytojo, darbo dalis – suvedė su nemažai žmonių, norinčių pasidalyti savo patirtimis. Daugelis vylėsi, kad jų papasakotos istorijos padės sušvelninti šią temą lydinčius nemalonius nesusipratimus.
Knygą „Haliucinacijos“ laikau tarsi haliucinacijų raidos istorija ar antologija, kurioje aprašomas haliucinacijų poveikis žmonėms ir jas išgyvenusiųjų patirtys, nes tik autentiškas pasakojimas gali atskleisti haliucinacijų galią.
***
Kai XVI amžiaus pradžioje pirmą kartą buvo pavartotas žodis „haliucinacija“, jis reiškė „klejojantį protą“. Ir tiktai apie 1830 metus prancūzų psichiatras Jeanas Etienne’as Esquirolas suteikė šiam terminui reikšmę, kuria jį tebevartojame ir šiandien. Iki tol haliucinacijos buvo vadinamos tiesiog „apsireiškimais“. Tikslūs žodžio „haliucinacija“ apibrėžimai vis dar gerokai skiriasi, dažniausiai dėl to, jog nėra taip paprasta atskirti, kur yra ta haliucinacijos, neteisingo suvokimo ir iliuzijos riba.
Paprastai haliucinacijos apibūdinamos kaip suvokiniai, atsirandantys nepriklausomai nuo apčiuopiamos realybės, kai matome ir girdime neegzistuojančius dalykus.
Įžvalgomis iš dalies galima dalytis. Antai jūs ir aš galime sutarti, kad ten auga medis. Tačiau jei sakyčiau: „Aš ten matau medį“, o jūs neįžiūrėtumėte nieko panašaus, mano „medį“ palaikytumėte haliucinacija, kažkuo, ko negalite pastebėti nei jūs, nei kas kitas, kitaip tariant, mano smegenų ar proto pramanu.
Tačiau tam, kuris patiria haliucinacijas, jos atrodo labai tikroviškos, taigi visais atžvilgiais gali atstoti suvokimą, pradedant nuo to, kaip jos išplinta į realų pasaulį.
Haliucinacijos dažnai būna stulbinančios. Ir tokias jas kartais daro jų turinys. Pavyzdžiui, tai gali būti gigantiškas voras kambario viduryje ar nedidukai, 6 colių ūgio, žmonės. Bet iš esmės taip yra todėl, kad nėra bendru susitarimu grįsto patvirtinimo – niekas kitas nemato to, ką matai tu, o tada sukrėstas supranti, kad milžiniškas voras ir maži žmogeliukai veikiausiai tik tavo galvoje.
Vaizduotės sukelti paprasti vaizdiniai – stačiakampis, draugo veidas ar Eifelio bokštas – lieka jūsų galvoje. Jie nepersikelia į apčiuopiamą realybę kaip haliucinacija ir jiems dar trūksta haliucinacijai būdingo suvokinio detalumo. Jūs aktyviai kuriate tokius laisvus vaizdinius ir kada panorėjęs galite juos peržiūrėti.
Haliucinacijų atveju yra priešingai: tampate pasyvūs ir bejėgiai – jos jus užvaldo nevalingai. Haliucinacijos atsiranda ir dingsta kada panorėjusios, o ne tada, kai to norite jūs.
Yra ir kitas haliucinacijų veikimo būdas, kartais vadinamas pseudohaliucinacija. Tokiu atveju haliucinacijos nepersikelia į empirinę erdvę, o regimos tarsi po vokais – jos paprastai pasirodo snūduriuojant, užmerkus akis.
Tačiau šios vidinės haliucinacijos turi visus kitus haliucinacijoms būdingus požymius: jos, kitaip nei normalūs vaizdiniai, yra nevalingos, nekontroliuojamos, gali būti antgamtiškų spalvų ir turėti neįtikėtinų detalių ar keistų formų bei transformacijų.
Haliucinacijos gali sutapti su klaidingu matymu arba iliuzijomis. Jei, žiūrėdamas į kieno nors veidą, matau tik pusę jo, tai yra klaidingas suvokimas. Pakliuvus į sudėtingesnes situacijas skirtumas dar labiau išsitrina. Jei žiūriu į ką nors stovintį priešais mane ir matau ne vieną, o penkias paeiliui stovinčias vienodas figūras, kas tai yra: ar „poliopija“ – neteisingas suvokimas, ar haliucinacija?
Jei matau kažką, pereinantį iš kairės kambario pusės į dešinę, o paskui tas asmuo kerta kambarį lygiai tokiu pat būdu vis iš naujo: ar šis pasikartojimas liudija sutrikusį suvokimą („palinopsiją“), haliucinaciją ar abu kartu? Tokius dalykus esame linkę vadinti neteisingu suvokimu arba iliuzija (aišku, jei ten kažkas apskritai yra, pavyzdžiui, žmogaus figūra); haliucinacijos atsiranda iš niekur.
Vis dėlto daugelis mano pacientų patiria aiškias haliucinacijas, iliuzijas, painias mispercepcijas, kurias kartais būna labai sunku atskirti vieną nuo kitos.
Nors haliucinacijos, kaip psichinis reiškinys, tikriausiai yra tokio pat senumo kaip žmogaus smegenys, tačiau mūsų žinios apie jas labiau prasiplėtė tik per pastaruosius kelis dešimtmečius. Šias naujas žinias pirmiausia lemia naujos galimybės, leidžiančios vizualiai stebėti smegenis ir haliucinacijas patiriančių žmonių smegenų elektrinę ir medžiagų apykaitos veiklą.
Šie metodai drauge su implantuotų elektrodų tyrimais, taikomais pacientams, sergantiems sunkia epilepsijos forma, ir tiems, kuriems reikia operacijos, ir leido nustatyti, kad skirtingos smegenų dalys yra atsakingos už skirtingas haliucinacijas.
Pavyzdžiui, dešinioji smilkininė smegenų skiltis atsakinga už veidų atpažinimą; jeigu ją neįprastai suaktyvinsime, žmogus gali išvysti veidų haliucinacijas. Kitoje smegenų pusėje yra atitinkama vieta, kuri atsakinga už skaitymą – žodžio vaizdinys formuoja sritį verpstės formos vingyje. Jei ši sritis neįprastai stimuliuojama, gali kilti raidinių ar pseudožodinių haliucinacijų.
Haliucinacijos yra „pozityvus“ reiškinys, skirtingai nuo negatyvių ligos ar nelaimingo atsitikimo sukeltų simptomų, trūkumų ar netekčių, kuriais paprastai ir remiasi neurologijos mokslas. Haliucinacijų fenomenologija dažnai nurodo smegenų struktūras ir mechanizmus, dalyvaujančius joms atsirandant, dėl to potencialiai gali suteikti daugiau tiesioginių įžvalgų apie smegenų veiklą.
Haliucinacijos visuomet užėmė svarbią vietą mūsų dvasiniame gyvenime bei kultūroje. Iš tiesų įdomu, kiek haliucinacijų patirtys buvo pasitelktos kuriant meną, folklorą ir net religiją.
Ar geometriniai raštai, matomi migrenos ir panašių būsenų metu, nėra užuomina į aborigenų meno motyvus? Ar gali būti taip, kad haliucinacijos apie mažytes būtybes, kurios nėra jau tokios neįprastos, įkvepia tokius folkloro personažus kaip elfai, velniūkščiai, nykštukai ir fėjos? Ar bauginančios haliucinacijos apie slogučius, kai žmogų jodo ir dusina bloga antgamtinė būtybė, neprisideda prie mūsų kuriamų demonų, raganų ar piktybiškų ateivių idėjų?
O gal ekstaziški Dostojevskio traukuliai veikė mūsų dieviškumo pajautą? Ar atsiskyrimo nuo fizinio kūno patirtys sukuria jausmą, jog siela gali gyventi be kūno? Galbūt haliucinacijų nerealumas skatina tikėjimą vaiduokliais ir dvasiomis? Kodėl kiekviena mums žinoma kultūra ieškojo haliucinogeninių narkotikų, o juos radę pirmiausia naudodavo religinėms apeigoms?
Ši mintis nėra nauja. Dar 1845 m. Alexandre’as Brierre’as de Boismont’as pirmoje susistemintoje medicininėje knygoje, skyriuje „Psichologijos, istorijos, moralės ir religijos požiūris į haliucinacijas“, tyrinėjo minėtus klausimus. Antropologai, tarp kurių ir Westonas La Barre’as bei Richardas Evansas Schultesas, yra užfiksavę haliucinacijų reikšmę įvairioms pasaulio visuomenėms. Laikas tik išplėtė ir padarė skvarbesnį mūsų kultūriškai svarbų suvokimą apie tai, kas iš pradžių galėjo atrodyti kaip neurologinė keistybė.
Šioje knygoje aš tik trumpai užsiminsiu apie neaprėpiamą ir užburiantį sapnų pasaulį, – kuris, kaip būtų galima ginčytis, yra tam tikros rūšies haliucinacijos, – kad paminėčiau kai kurių haliucinacijų sapniškas savybes bei kai kurių traukulių metu nutinkančias sapnines būsenas. Yra manančių, kad sapninės būsenos ir haliucinacijos nesiskiria (tai ypač susiję su haliucinacijomis, patiriamomis prieš užmiegant arba bundant), tačiau iš tikrųjų tai nėra tapatūs dalykai.
Dažnai atrodo, kad haliucinacijos sukelia vaizduotės, sapnų, fantazijos kūrybiškumo arba suvokimui būdingo detalių ryškumo bei išoriškumo pojūtį. Tačiau haliucinacija nėra nė vienas iš šių dalykų, nors juos ir sieja keli neurofiziologiniai mechanizmai. Haliucinacija yra unikali ir ypatinga sąmonės bei psichikos būsenos kategorija.
Haliucinacijas, kurias dažnai patiria žmonės, sergantys šizofrenija, reikėtų nagrinėti atskirai. Tam reikalinga atskira knyga, nes šių haliucinacijų negalima atskirti nuo stipriai pakitusio šizofrenija sergančių žmonių vidinio bei išorinio gyvenimo.
Todėl apie šizofrenijos sukeltas haliucinacijas šioje knygoje kalbėsiu nedaug, daugiausia dėmesio skirsiu haliucinacijoms, atsirandančioms užklupus „organiškoms“ psichozėms. Pavyzdžiui, laikinos psichozės kartais siejamos su kliedesiais, epilepsija, narkotikų vartojimu ir tam tikromis ligomis.
Daugelis kultūrų haliucinacijas, kaip ir sapnus, laiko ypatinga ir paslaptinga sąmonės būsena, kurios aktyviai siekiama per dvasines praktikas, meditaciją, narkotikus ar vienatvę.
Tačiau šiuolaikinėje Vakarų kultūroje dažnai manoma, kad haliucinacijos pranašauja beprotybę arba rodo, kad smegenyse vyksta kažkas baisaus, nors didžiuma haliucinacijų neturi tokių niūrių pasekmių.
Haliucinacijos siejamos su didele gėda, todėl pacientai dažnai nenori prisipažinti patiriantys haliucinacijas, nes bijo, kad jų draugai ar gydytojai pagalvos, jog jie kraustosi iš proto. Man labai pasisekė, kad mano darbas ir susirašinėjimas su skaitytojais – o tai yra mano, kaip gydytojo, darbo dalis – suvedė su nemažai žmonių, norinčių pasidalyti savo patirtimis. Daugelis vylėsi, kad jų papasakotos istorijos padės sušvelninti šią temą lydinčius nemalonius nesusipratimus.
Knygą „Haliucinacijos“ laikau tarsi haliucinacijų raidos istorija ar antologija, kurioje aprašomas haliucinacijų poveikis žmonėms ir jas išgyvenusiųjų patirtys, nes tik autentiškas pasakojimas gali atskleisti haliucinacijų galią.
(12)
(0)
(12)