Kodėl neįmanoma pakutenti savęs? ()
Nors kai kuriuos žmones užkutenti yra lengviau nei kitus, visiems žmonėms pakutenti save yra beveik neįmanoma. Kodėl? Atsakymas į šį klausimą susijęs su tuo, kaip mes matome ir suvokiame judesius.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kai žmogus mėgina save pakutenti, jo motorinė sistema sukuria tarsi užuominą, kas jo laukia, todėl ji jau žino, ko tikėtis. Taigi jeigu mėginate save pakutenti, nebelieka nenuspėjamumo, kuris leidžia patirti kutenimo pojūtį.
Tiesa, pakutenti save įmanoma, tačiau tam reikia techninės pagalbos. Tai galima padaryti, jeigu prieš pirštu paliečiant save truputėlį stabteltume. Tai sumažina smegenų galimybę prognozuoti būsimus įvykius.
Štai Londono koledžo universiteto profesorė Sarah Jayne Blakemore panaudojo robotinę sistemą, kur žmogus gali užsidėti roboto ranką ir ją judinti. Uždėjus ant žmogaus rankų dvi tokias roboto rankas, viena ranka, kurios galas buvo minkštas, žmogus turėjo paliesti kitą ranką.
Kai žmonės mėgino save tokiu būdu pakutenti, jiems to padaryti neišėjo. Tačiau kai jie mėgino kitą kartą save pakutenti, roboto ranka specialiai padarė nedidelę pauzę (100-300 milisekundžių) ir tuomet pradėjus kutenimą, jis buvo puikiai juntamas.
Tačiau yra žmonių, kurie gali save pakutenti be jokių uždelsimų ar kitų gudrybių – tai žmonės, sergantys šizofrenija ir kenčiantys nuo kontrolės kliedesių. Šie žmonės jaučia, kad jų judesiai ar mintys yra ne jų pačių, o sukurti kažkieno kito.
Taigi jei pacientas, kuris kenčia nuo kontrolės kliedesių, pakelia ranką virš savo galvos, jiems atrodo, kad jų ranką pakėlė kažkas kitas. Kad pakutentų save, šiems žmonėms nereikia jokių pauzių prieš paliečiant save.
Priežastis, kodėl mes negalime savęs pakutenti, yra ta, jog mūsų smegenys prisitaikė optimizuoti tai, kaip mes sąveikaujame su mus supančiu pasauliu ir kaip mes jį suprantame. Gebėjimas atskirti pojūčius, sukuriamus mūsų pačių nuo išorinių jėgų sukeliamų pojūčių, yra itin svarbus.
Jeigu viską suvoktume taip, tarsi būtų sukelta išorinių jėgų, mes negalėtume mokytis iš savo pačių klaidų, kadangi mes net nesuvoktume, kad padarėme klaidą. Na, o jeigu mes suvoktume, kad viską kontroliuojame ir darome patys, mes būtume lengvi grobiai grobuonims. Suvokimas, kad traškėjimą už mūsų nugaros sukėlė ne mūsų žingsniai, o tykantis lokys, yra neįkainojamas.
